Kokia gi yra siaurojo geležinkelio traukinuko apiplėšimo anatomija? Gal gana būtų pastatyti ant bėgių išmargintos ir jau taip retai tėviškės lankose dabar sutinkamos juodmargės karvės siluetą?.. Nepatikėtų ponai – juk taip mažai pagelžkelės sodžiuose pasiliko karvių, taip retai jos besigano pievose prie bėgių...

Traukinys sušnypščia, pagaulus ir atsargus mašinistas spaudžia stabdį, dunksėdami vagonai bando susigrūsti į kupetą, trinksi, bilda, pagaliau nutyla – ir traukinys sustoja, valandėlei sustingsta, tarsi įsiklauso į tylą. Kol pasigirsta spigus valdingos ir nekantrios moters balsas: kas atsitiko? Kodėl stovime šituose krūmynuose, kur čia tas ąžuolas gražuolis, kas čia tų aptvarų pristatė, iš lentų suolelių pavėsinių sukalė? Kas jie, kur mes, ko jiems reikia, kodėl nebegalim važiuot ir t. t. ...

O štai tada – šūvis! Toks pirmapradis kaip iš senovės girių, iš dykumų, iš vesterno nuožmiojo, suplėšantis riksmu persunktą laukimą. Tamsūs šešėliai, atamanas ir jo vyrai, apsupa traukinį, ropščiasi į vagonus. Ir neatsiranda nė vieno drąsuolio, kuris bent jau pabandytų sulaikyti išsišokėlius. Kur pasaulio drąsuoliai, kur tie, kurie metų metus narsos sėmėsi, vesternus, kovinius naujųjų laikų filmus žiūrėdami?

Ropščiasi į vidų nemenkas storulis, ilgo juodo apsiausto skvernus pasikėlęs, o įsibrukęs vidun,  nustebina išmintimi ir turto esybės žinojimu. Tai su plėšikais susidėjęs ir jiems didesnių žiaurumų ar žudymo išvengti padedantis dvasininkas – buvęs pastorius ar kunigas, šiaip jau šventraščio ir įstatymų dangiškųjų žinovas. Nepamirštantis apiplėšiamųjų nuraminti, jiems priminti ar įtikinti, kad būna daug blogiau, kad jie menkai tepraradę, kad jie apskritai nekauptų turtų žemėje... Kad greičiau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę, nei turtuolis pateks į dangaus karalystę. Tad iš pradžių – tik švelni ir jokia prievarta neparemta rinkliava. Brangenybės, pinigai, brangūs daiktai – į varguolių, į žmonijos lygintojų iždą.

O paskui – visi į lauką! Didžiausiems piktadariams, žmonių išnaudotojams, nusikaltėliams – ypatingas dėmesys. Riša juos nuožmieji plėšikai prie ąžuolo kamieno, dar pagrasina tuoj ant sausos šakos pakabinsią. Drebulys skrajoja aplink baimės viesulu. Kertama rimbu, kirčiai skaičiuojami kaip šventojoje kančios istorijoje – kad tik nebūtų įkirsta daugiau, nei nuspręsta. Tvarka tikriausia. Kančia ir pažeminimas, nors ir švelniai, per pagalvėlę, bet tai – paveiku, nes teisinga ir reikalinga...