Genovaitė vis dar ateina į stotį. Jonas jau seniai miręs. Jono ir jo šeimos fotografijos ne tik laukiamosios salės ekspozicijoje, bet ir geležinkelininkų svetainėje antrajame stoties aukšte. Jonas net 50 metų tarnavo stoties viršininku. Kartu su žmona Genovaite bei trimis savo vaikais daugiau nei 40 metų gyveno stoties rūmuose, antrojo aukšto bute.

Kuomet susirenka nemenkas visažinių šiuolaikiškų vaikų, muziejaus lankytojų, būrys, bandome pasiaiškinti, kodėl šis vyras gebėjo net pusę amžiaus būti viršininku. Buvo darbštus? Sąžiningas? Mylėjo savo darbą?.. Galima tik vardinti ir vardinti. Žinoma, kad buvo ne tik stiprus, gražus, linksmas, protingas, bet ir gudrus. Žmogus, kuriam buvo lemta vadovauti. Jis pritapo, mokėjo vadovauti, buvo vyras „su stuburu“. Be to, nerūkė dvokiančio ir kenksmingo tabako bei negėrė prastų gėrimų.

Karjera buvo svaiginanti. Iš paprasto geležinkelio darbininko, kelininko, mašinisto padėjėjo, vos įpusėjęs trečią dešimtį, guvus ir simpatiškas vaikinas, kažkieno stumtelėtas, įšoko į viršininko kėdę. Žinoma, dėl to reikėjo įstoti į partiją – kitaip viršininku tokioje strategiškai svarbioje sukarintoje žinyboje tapti niekaip negalėjo. Ant uniforminio švarko atsirado ir karininko antpečiai. Tarsi leitenantas, o vėliau jau ir majoras.

Jo karjeros pradžioje, kai buvo dar 1949-ieji, savo tamsiame vagone tebevažinėjo vietovėse palei siaurąjį geležinkelį siautėjęs KGB majoras Kuzavenko. Daug kam jis gyvenimo tragedijas lėmė. Sovietinio saugumo kabinetas tuo metu buvo stoties antrame aukšte, čia tempdavo okupantų valdžiai nepatikusius ir neįtikusius.

Tais įsimintinais pirmaisiais karjeros metais, dar pačioje pradžioje, Anykščių stotį buvo užpuolęs Albino Milčiuko-Tigro vadovaujamas partizanų būrys. Užpuolimo detales partizanas aprašė savo dienoraštyje: miško broliai paragino pabėgėlius išvažiuoti iš Lietuvos savon tėvynėn, sunaikino Lenino, Stalino ir kitų sovietinių vadeivų portretus, išlaužė bufetą, konfiskavo kasoje surastus pinigus, šiek tiek prekių. Išėję į peroną, užsirūkė „trofėjinių“ papirosų, pašaudė iš automato aukštyn ir pasitraukė į saugią priedangą.

Kuomet teisė A. Milčiuką-Tigrą, byloje liudijo ir jaunasis viršininkas, kuris nurodė, kad iš kasos dingo kelis kartus didesnė pinigų suma, negu nurodė partizanas.

Po to laikai nurimo. Kartu su žmona Genovaite, kurią pats mylėjo ir kuri jį mylėjo, apsigyveno bute antrame geležinkelio stoties aukšte, susilaukė trijų vaikučių, juos išaugino, išmokė.

Metai ritosi pirmyn nenumaldomai. Čia tik išaušdavo pavasaris, greit prabėgdavo vasara, su lietumis atslinkdavo ruduo ir pasaulį ramybei migdydavo žiema. Taip ir jų gyvenimas iš vasaros ir rudens ramybės nusirito į senatvę.

Baigęs svaiginančią karjerą, J. Beliauskas gyveno nebeilgai – mirė bebaigdamas aštuoniasdešimtuosius gyvenimo metus, 2003-aisiais.