Atvažiuoti dviračiu į geležinkelio stotį, atvažiuoti ne iš kokio apylinkių miestelio ar miesto, tačiau iš Piteriu vadinamo Sankt Peterburgo ar Rygos. Atvažiuoti ekologiškai, savo raumenų jėga minant dviračio – vieno genialiausių žmonijos išradimų – pedalus.

Jis elegantiškas, sausas ir tvirtas, tarsi iš raumenų, sausgyslių suvytas būtų. Statybos kompanijos Piteryje direktoriaus vairuotojas. Darbas, atrodytų, nelabai judrus, bet baigęs darbą, vakare ir, žinoma, savaitgaliais, nemažai valandų skiria aktyviam poilsiui, sportui ir važinėjimui dviračiu.

Maršas iki Anykščių. Jau buvo šaltokas ruduo – gal rugsėjo pabaiga, o gal jau spalio vidurys. Gudriai šypsojosi, apie kelionę pasakojo, tačiau nei vardo, nei pavardės pasakyti nepanoro.

Atsirado po poros metų. Mat, Lietuvoje jam gerai – jaučiąs kažkokią ypatingą dvasią, jaučiąs ramybę, tikrą, be perdėto skubėjimo, žemės pulsą.

Kuomet paklausiau, kokiu vardu bei tėvavardžiu jį straipsnyje vadinti, jis savo tikrojo vardo pasakyti nepanoro ir sutiko, kad jį įvardinčiau kaip patį tikriausią pokario pamestinuką – Ivanu Ivanovu. Na, ir tegul, tegul bus jis toks žmogaus iš Rusijos simbolis.

Antrą kartą buvo jau be dviračio, tada ilgokai sėdėjome stoties kavinės kambarėlyje ir kalbėjomės apie gėrį ir blogį – tiek Rusijoj, tiek Lietuvoje. Jis socialinius klausimus kėlė, kalbėjo apie sugriautą ūkį, dideles gamyklas ir daugybę be darbo likusių žmonių, kuriems sugriuvo pasaulis, nors ir atsivėrė visos laisvės atneštos galimybės. Taip, yra daugybė žmonių, kuriais reikia nuolatos rūpintis, negalima jų taip paprastai palikti likimo valiai... Aš gi jam apie laisvės privalumus aiškinau, buvusį okupacijos peizažą piešiau tamsiai.

Tikiuosi, kad jis, mano Ivanas, nebuvo Piterio metro tuomet, kai sprogo teroristo užtaisas ir nusinešė keliolikos žmonių gyvybes. Tikiuosi, kad atvažiuos dar kartą ir įdomiai pasakos apie nuostabųjį miestą prie Nevos.

Buvo ir Kotryna – tvirta, labai jauna mergina iš Latvijos. Baltiškas vaizdinys ir iš kelių tautų elementų sulipdyta dvasia bei tapatybė.

Rygos gyventoja, smagi kelionių dviračiu mėgėja. Kartu ir kupina paslaptingos ramybės, tylumos išsiilgtinės.

Dviratis apkrautas visokiu gėriu – ten ir palapinė, ir miego maišas, ir virtuvės reikmenys. Jaučiasi tarsi namie būtų, kuomet visą tą gėrį pagal paskirtį išskleidžia bei naudoja.

Yra laiko, kol atvažiuos dar trys šiek tiek atsilikę jos bendražygiai. Todėl veduosi ją į viršininko kabinetą, ir ji su menine išmone nupiešia piešinuką – Rygos bokštai, Šiauliai, vingiuojantis kelias ir jos, važiuojančios dviračiu, siluetas. Dar ir parašo.

Greit atrieda jos bendrakeleiviai ir, minutėlę pabuvę, visi išrieda tolyn, o aš pasilieku senojoje stotyje.