Raimondas Guobis. Po senuosius Rusijos miestus – traukiniu „Lietuva“

Štai jis – kelialapis į istorinius Rusijos miestus. Mano nuotrauka.

Tai įvyko tolimais 1968-aisiais, kai mano motinai Irenai Guobienei, pavyzdingai Butėnų pradinės mokyklos mokytojai, Anykščių rajono liaudies švietimo skyrius skyrė turistinį kelialapį kelionei po istorinius Rusijos miestus. Prie nemenko profsąjungos įnašo teko primokėti dar 95 rublius, visai nemažą sumą, mat mokytojos mėnesio atlyginimas tuomet tebuvo mažiau nei 90 rublių.

Moteris augusi sodyboje prie pat siaurojo geležinkelio netoli Troškūnų, mažuoju traukinuku važinėjusi į Panevėžį, kur mokėsi, po to dažnai keliavusi į pirmąsias darbovietes Surdegyje ir Gečionyse, dabar galėjo patirti kelionės dideliu traukiniu ypatybes ir įdomybes.

Iš Anykščių gal trys mokytojai nuvyko į Vilnių, kur pakliuvo į didžiulį pulką bendrakeleivių, tarp kurių dauguma buvo jaunos moterys, merginos ir tik vienas kitas vyras. Profsąjungų rūmuose atsakingas partijos darbuotojas bei kažkoks profsąjungų valdininkas kalbėjo apie tai, kokia čia nuostabi kelionė, kiek daug gėrio, pažinimo, pasididžiavimo plačiąja tėvyne bei didžiąja rusų tauta suteiks ši išvyka. Dar paprašė, patarė kelionėje elgtis mandagiai, nepažeidinėti viešosios tvarkos, pernelyg neįsilinksminti, nežiopsoti ir neatsilikti nuo turistinės grupės bei traukinio.

Kelialapio fragmentas.

Kelialapyje buvo išspausdintos aštuonių punktų taisyklės, kurios baigėsi nedrausmingo turisto likimo sprendimu: „Pažeidus nustatytą kelionės tvarką traukinio direktorius turi teisę grąžinti turistą į namus. Neišnaudotos dienos nekompensuojamos“.

Iš stoties dvylikos vagonų traukinys „Lietuva“ į dvylikos dienų kelionę pajudėjo birželio 16-ąją, jau po pietų. Lokomotyvas, versdamas paskui save tamsių dūmų kamuolius, pasuko Novgorodo link. Greit ėmė temti, keleiviai gavo patalynę – čiužinį, pagalvę ir antklodę, tad patogiuose kupė vagonų gultuose įsitaisė nakties poilsiui.

Pskovas. Vaizdelis nuo tuomet labai populiarių atvirukų rinkinio viršelio.

Vasaros karštis, nuolatinis vagonų ratų stuksenimas į bėgių sandūras. Paskui – ir Novgorodo miesto simbolis: ant aukšto bokšto patupdyta balandžio skulptūra. Jei tas balandis nuskristų, tai ir miesto neliktų.

Vėliau nukeliavo į Pskovą, po to – į Jaroslavlį,  Vladimirą, kol pagaliau pasiekė ir Maskvą. Traukinys sustojo Baltarusijos stotyje, o turistai, gidės Irinos Nikolajevnos vedini, išėjo į didįjį miestą. Kremlius, didžiosios parduotuvės ir nuostabioji Borodino mūšio panorama.

Po to vėl Jaroslavlis ir pagaliau – Leningradas. Pakeliamieji tiltai, baltųjų naktų romantika, Petropavlovsko tvirtovė, caro rūmų prabanga, kreiseris „Aurora“, Petro I paminklas ir dar daugybė įdomybių...