Pabėgti iš europinių mokymų, iš tarptautinio seminaro ir atsidurti senoje stotyje... Kiek iki Kijevo?.. Du bilietus iki Kijevo... Tačiau nors ir kiek beldžia, tik nebylus, užkaltas skydu langelis – „Kassa prokliataja“... Geriau jau ko nors klaustų manęs, raudoną kepurę, sugraibytą iš anų laikų, užsivožusį nepažįstamąjį, pasitikėtų manimi tos audrų mergaitės...

Ko gi taip skubėti į Kijevą, pasilikite gi čia, pas mus – Europa... Bet kad jau antroj dienoj ta Europa pabodo, ir iš tarptautinio bibliotekininkų seminaro dvi jaunos bibliotekininkės išsmuko nuotykio link, išsmuko, kad seną seną, legendomis apipintą, net Kijeve žinomą stotį aplankytų, Siauruko istorijon panirtų.

Kasa iš tiesų nebyli, juk tądien buvo dar tik balandžio 19-oji, iki sezono atidarymo, iki ritmingo traukinukų bildėjimo – beveik visos dvi savaitės. Ech, kaip gaila, – jei taip rytuosna, Rubikių link, tai nors keliolika kilometrų arčiau Ukrainos atsidurtų.

Dabar gi mes trise – kartu su Marina iš Kosmonautų prospekto Vinicoje bei Marija iš Lesės Ukrainkos bulvaro Kijeve – vaikštom po akmeninę aikštę, žvelgiam į sutemų išsiilgusius žibintus, juodą juodą garvežį, vagonų daugybę, sugaunam skambų varpo skambesį...

Užeinam į stotį, senus senus suolus glostome – kaip švelniai čia sėdėjusiųjų  „pūdymais“ jie nušlifuoti. Plytelių spalvos, lyg kaleidoskope praėjusiame amžiuje besikeitusių piniginiai banknotų miražai, „tablica“ – maršrutų lentelė, kurioje sutingęs laikas – paskutinieji mus jungusios, o kartu ir skyrusios Sovietų sąjungos gyvasties metai. Maskva, Leningradas, Smolenskas, Sočis ir, žinoma, Kijevas. Iki to kaštonų miesto – tik 10 rublių ir 1117 kilometrų romantiško kelio. Bet mus skiria jau daugiau, gerokai daugiau...

Spalvingos uniforminės kepurės – fotosesijos valandėlė, pokalbis apie knygas ir jų magiją bei žmones sujungiančius ir jausman įtraukiančius laiškus. Elektroniniai užrašai, žinutės – tai tiesiog kaip darbas, o štai tikri, ant popieriaus ranka rašyti ir margu vokeliu pasiųsti laiškai yra tikras jausmas, širdies dalelytė...

Atminčiai amžinajai – piešinėlis su ukrainietiška žuvele ir įrašas mano knygoje tarsi juodojo pajūrio pakrantės uoloje: „Čia buvo Maša ir Vika“.