Pasaulio tėkmė žmonių žmonelių srove iš viso pasaulio teka per Siauruko muziejų Anykščiuose. Šiandien – pasakojimas apie jau keletą metų Lietuvoje gyvenantį tikrų tikriausią italą Alessandro Barellį.

Pabandykite, tik žvilgtelėję į portretą, atspėti, ką gi šis dar jaunas barzdotas italas veikia Lietuvoje? Taip taip, jis net ne dirba, bet tarnauja – esti Vilniaus Šv. Jono Bosko parapijos klebonas, žurnalo „Saleziečių pasaulis“ redaktorius, vienos amatų mokyklos kapelionas ir dar šis tas. Besikalbėdamas tuojau pastebėjau, kad jis – ne lietuvis, o kai visai taikliai tyrinėjo garsiųjų Lietuvos vyrų vinjetę, atspėjau, kad italas. Tuomet jau užsimezgė visą kelionę per ekspozicijos labirintus nenutrūkęs pokalbis apie Italiją ir saleziečius.

Ne nuostabu – juk toje šalyje veik dešimt dienų viešėjau nepamirštamaisiais jubiliejiniais 2000-aisiais metais, todėl turėjau ką matęs, ką pastebėjęs, nors kruopelyte apsidalinti ir dar šio to paklausti. Dar ir apie nuostabųjį neturtingų ir į gyvenimo sunkumus įpuolusių berniukų globėją ir mokytoją Joną Boską, apie šiemet minėtas 500-ąsias šio šventojo gimimo metines.

Prisiminėme ir prieš metus po Lietuvos parapijas keliavusį sarkofagą su vaškiniu Šv. Jono Bosko kūnu, saugykla, kurioje įdėtos dešiniosios rankos kaulų relikvijos. Prisipažinsiu, atrodė kraupokai tas milžiniškas rūsčiu veidu kūnas, bet italams tai įprasta, ir šios įdomybės, tarsi ir turinčios sužadinti tikėjimą, pagamintos tuoj po to, kai 1929 m. popiežius Pijus XI Joną Boską paskelbė šventuoju.

Beje, Jono Bosko mokymu, jo auklėjimo metodika dar tarpukariu susidomėjo ne vienas dvasininkas. Troškūnų klebonas Antanas Juška apie 1938 metus ėmė globoti, auklėti, šelpti, į mokslus leisti keletą našlaičių ir neturtingų tėvų vaikų, kuriuos troškūniečiai vadindavo „Juškos vaikais“. Tie jaunuoliai, dvasiškai padrąsinti ir finansiškai remiami, sėkmingai žengė į pokario pavojų kupiną gyvenimą: vienas tapo kunigu, kitas gydytoju, dar kitas, patekęs į JAV, – operos solistu...

Saleziečiai vėl sugrįžo į Lietuvą tik po 1990-ųjų – įkūrė savo parapijas Kaune ir Vilniuje. Dabar dėl brolių vienuolių stokos saleziečiai pasiliko apaštalauti tik Vilniaus Šv. Jono Bosko parapijoje Lazdynų mikrorajone. Čia salezietišką dvasią skleidžia, dvasiniais reikalais rūpinasi penki vienuoliai: du italai, lenkas, korėjietis ir lietuvis. Saleziečiai turi ir savos namus – oratorijas sostinėje bei Tverečiuje, kur vyksta vasaros stovyklos. Jų globoje veikia „Caritas“ skyrius, Gyvojo Rožinio būreliai, „Tikėjimo šviesos“ bei anoniminių alkoholikų grupės.

Lietuvoje gyventi Alessandro Barelliui patinka, žmonės nuoširdūs, guvūs, ir jiems nestinga tiesiog „itališko“ temperamento. Puiki ir virtuvė – mėgstąs ir bulvinius blynus, ir cepelinus, o išskirtinomis progomis pasimėgauja kraujiniais vėdarais. Pats yra kilęs iš Jono Bosko miesto Turino, tėvynėje gana dažnai važinėdavo italų taip mėgstamais traukiniais, visuomet jais leisdavosi į atostogų keliones, vykdavo pasimėgauti Adrijos ar Tirėnų jūros malonumais. Lietuvoje traukiniais tiesiog nėra kur važiuoti – pernelyg mažas kraštas, o ir traukiniai eina lėtai, greičiau juda tik iš Vilniaus į Kauną.

Atsisveikinęs prisiminiau išganingą Šv. Jono Bosko mintį: „Darykite, ką galėsite. Dievas padarys tai, ko negalime mes“.