Žygis Šventąja – rašytojo A. Vienuolio vandens keliais

Liepos 28-osios rytą nedidelis būrelis anykštėnų palydėjo keliolika išplaukiančiųjų žemyn upe baidarėmis į istorinį žygį, skirtą atminti vienai 1936 m. vasaros kelionei. Tuomet rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis su sūnumi Stasiu baidare iš Anykščių nukeliavo nepaprastai toli – iki Kauno, mat ten turėjo reikalų. Po to, Baltijos jūros traukos paveikti, – net iki Klaipėdos bei Šventosios. Aukštaitijos Šventąja kelionę pradėjęs, užbaigė ją tolimojoje mūsų jūrų Šventojoje.

Mūsų „Dausuvos“ pagarbios atminties ekspedicija – trys anykštėnai, mano pakeleivė Ana iš Sankt Peterburgo, pora vilniškių skautų ir dar keletas jų bičiulių. Nusifotografavę prie čia pat, krantinėje, esančio A. Žukausko-Vienuolio paminklo, atrėmę į jį baidarių irklus, nusileidome visai prie upės, prie darnia eile išrikiuotų baidarių.

Priėmėm palydinčiųjų linkėjimus, rėmėjų dovanas ir kitokį gėrį, tarėm keletą žodžių – kas, kaip ir kodėl, pastebėjom, kad anykštėnams trūksta jūrinėms tautoms būdingo dinamiškumo, kuris, matyt, ir lėmė, kad nuo šio žygio veik visi kviestieji kratėsi – vienam reikalai, kitam neužbaigti darbai, trečiam kliūdančios bėdos bei džiaugsmai. Bet yra gi vilties išbudinti...

Nuo Vyskupo Antano Baranausko tilto, nuo kairiojo kranto, šešių spalvingų laivelių flotilė pajudėjo tuoj tuoj po dešimtos valandos. Meldynuose tėkmės erdves suradę, greitu tempu pasileidome žemyn – juk plauksime tik vieną dieną, nors ir iki pat saulėlydžio, bet vis vien norėjosi nuplaukt kuo toliau...

Vos įsmukus į kvapsnų ir teatrališką Šilelio prieglobstį, tolumose dundant griaustiniui, užgriuvo liūtis. Neregėtai stipri, bet laiminga, nes flagmano ir dar dvi baidarės buvo jau prie „karstynių parko“ namelių, tad, pasinaudoję nepaprastai patogia prieplauka, iššokom į krantą ir pastogėje nuo lietaus didžio pasislėpėm.

Bendrakeleivius užlaikė reikalėliai-bėdelės, o mūsų raudona flagmano baidarė narsiai nėrė pirmyn. Ana, nors pirmą kartą plaukusi tokiu laiveliu, puikiausiai yrėsi, narsiai, net sulyta, vandeniu apsitaškiusi, neprarado geros nuotaikos. Greitai šmėstelėjo pakrantėse lajų tako bokštas, kiti orientyrai. Nuo „Kankorėžio“ tolstant, iš saulės apšviesto debesies pakraštėlio veik kibirais šliūkštelėjo ant mūsų lietus. Sušlapom iki juoko – greit švystelėjusi saulė džiovino.

Salos, meldynai džiunglėmis mirgėjo, grakščiu skrydžiu pakilo garnys, tuoj ir kitas, aukštyn nėrė ir dvi gulbės. Vetygalos atodanga, valtimi iš kairiojo kranto, kur grybavęs, sugrįžtantis vyras, Virintos žiotys. Neregėtas upės plotis, tamsiais šešėliais neriančios tolyn žuvys, veik ežeru, užpelkėjusiais atvašynais tyvuliuojantis tvenkinys, išdidus bandelės nepanoręs naras ir jau už posūkio Kavarsko hidroelektrinės panorama. Švystelėjo visu grožiu bažnyčia, miestelio mūrai, tiltas.

Pamaloninam kone naminę, iš rankos lesančią gulbę, mikliai aplink užtvanką patempę baidarę, leidžiamės miestelio pakraščiu. Sustojam prie krantinės, aplankom Pauliną, dar visi kartu – iki atodangos ir stačių krantų kanjonu į Šventąją krentančio Judinio upelio. Tada vėl prieš srovę – atgal į Paulinos bazę. Tenai gi vėl smogė didžiu dinamizmu turtingas lietus, bet šviesu širdy per lietų... Juk mūsų upeivius pagarbiu žygiu prisiminėm ir paminėjom.

Raimondas Guobis (plačiau – „Anykštoje“)