2013-aisiais kiekvieną mėnesį kviečiame susipažinti su mūsų Muziejaus muziejininkų atradimais: ir Muziejaus fonduose, ir kituose archyvuose, kur glūdi žymiųjų anykštėnų gyvenimo ir veiklos pėdsakai, ne tik Anykščiuose, bet ir kitur Lietuvoje ar už jos ribų.

Birželį pristatome neįkainojamą Muziejaus vertybę – tradiciją, auginamą dešimtmečiais ir praturtinamą kasmet.

Paskutiniojo skambučio dieną Anykščių A. Vienuolio gimnazijos abiturientai kasmet aplanko rašytojo Antano Žukausko-Vienuolio memorialinę sodybą, susikaupia prie jo kapo, nuo Ažupiečių kalnelio pažvelgia į gimtuosius Anykščius. O šiemet čia, Muziejuje, savo Paskutinį skambutį palydėjo ir Anykščių Antano Baranausko vidurinės mokyklos, nuo rudens pertvarkomos į pagrindinę, XXXIII laida. Abiturientai pagerbė Antaną Baranauską prie Klėtelės, pasiklausė jo giesmių, anykštėnių moterų giedamų, patys jas giedoti pabandė...

Abiturientai atsisveikina ir išeina, o graži tradicija žengti į gyvenimą nuo Muziejaus slenksčio išlieka.

VŽM informacija

Birželio 23-osios vakarą apie du šimtus anykštėnų praleido Jono Biliūno sodyboje-muziejuje Niūronyse, kur pagal senovines tradicijas buvo švenčiamos Rasos (Joninės).

Tiek svečių, į Niūronis šios šventės proga suvažiavusių bene aštuoniasdešimčia automobilių, Muziejus per Jonines dar niekad nėra sulaukęs.

Kartu su kapelos „Bičiuliai“ muzikantais ir Lietuvos geologų sąjungos folkloro ansamblio „Apynys“ (vadovė Edita Narmontienė) grupe sekmadienio vakarą Joninių šventės dalyviai senojoje Niūronių sodyboje žaidė apeiginius žaidimus. Pasklidę po pievas, jie rinko gražiausius žiedus vainikams pinti, paskui prie laužo pasitiko šviesiausią ir trumpiausią metų naktį.

VŽM informacija

Pusšimtis mažųjų anykštėnų – pradinių klasių mokinukų šią vasarą trim pamainom po dvi savaites stovyklauja Bronės Buivydaitės memorialinėje sodyboje-muziejuje.

Vaikus į stovyklą Muziejuje burianti šios sodybos muziejininkė Rita Jurkėnienė kai kuriuos iš mažųjų draugų jau seniai pažįsta. Jie čia stovyklavo ir pernai, o dalis miesto mokinukų lankė Muziejuje veikiančią rankdarbių mokyklėlę ir praėjusią žiemą. Todėl stovyklautojams reikia vis naujų, kitokių užsiėmimų.

Daugumai mergaičių šiemet buvo vienas didžiausias atradimas: stovykloje jos pirmąkart pabandė verti karoliukus ir taip pasigaminti sau papuošalų – laumžirgių. Užtat kartu su Anykščių vaikais stovyklavusiam Rokui, pas senelius atvažiavusiam iš Vilniaus, toks užsiėmimas buvo jau ne naujiena – jis ir kitus galėjo pamokyti. Berniukas su laumžirgiais net neprasidėjo – jam labiau patinka iš karoliukų verti krokodilus.

Bene kiekvienoje stovyklos pamainoje bus vaikų, augančių užsienyje ir į Anykščius atvykusių tik pas senelius vasaroti. Tad visiems stovyklautojams atsirado įdomių neplanuotų pramogų – juk reikia išmokyti juos naujų lietuviškų žodžių, kad galėtų visi čia susikalbėti! Todėl ir Lukas, atskridęs iš JAV, noriai kartoja jam sakomus žodžius: „katinas“, „pilvas“, parodydamas, ką jie reiškia.

Dauguma užsiėmimų stovyklautojus skatina patirti tai, ką mokėjo ir žinojo XX a. augę vaikai, bet jau nebežino šio amžiaus pradinukai.

Tik Muziejaus sodyboje stovyklautojai pirmąkart mokėsi plautis rankas prie praustuvės – prie sienos pakabinto indelio su strypeliu, užkemšančiu skylę dugne. Vaikai čia mokosi rašyti ir tikrus laiškus – popierinius, kuriuose būtina ne tik parašyti tekstą, bet ir nurodyti, kas parašė ir kam adresuoja. Vien tik trumposiomis žinutėmis tarpusavyje bendraujantys pradinukai tokius dalykus Muziejuje atranda kaip negirdėtą naujieną.

VŽM informacija

Birželio 14-osios popietę A. Vienuolio-Žukausko memorialiniame name-muziejuje svečiavosi Lietuvos radijo žurnalistikos veteranas, jau pusę šimtmečio Berlyne (Vokietija) gyvenantis ir dirbantis Leonas Stepanauskas. Jaunystėje rašytoją Antaną Vienuolį artimai pažinojęs žurnalistas čia mintimis grįžo į seniai prabėgusį laiką.

88-uosius metus šią vasarą baigiančiam L. Stepanauskui dar nebuvo nė dešimties, kai jis pirmąkart pamatė vaistininką A. Žukauską, ne kartą farmacijos reikalais apsilankiusį pas jo dėdę (senelio pusbrolį) Kalvarijos vaistininką Romaną Niziolomskį (1879–1959). Vėliau, apie 1952 metus, kai jau dirbo Lietuvos radijo vaikų ir jaunimo laidų redakcijoje, jaunas žurnalistas priminė rašytojui tuos susitikimus, o šis jį tik apkabinęs ir prataręs: „Kaip viskas dabar pasikeitė!..“

Viešnagės proga L. Stepanauskas atvežė ir padovanojo Muziejui vienos istorinės nuotraukos autorizuotą kopiją. Apie 1938 m. kartu nusifotografavęs Lietuvos vaistininkų draugijos aktyvas, šioje nuotraukoje – ir A. Vienuolis, ir žurnalisto dėdė R. Niziolomskis.

A. Vienuolio namuose žurnalistikos veteranas papasakojo ir apie tai, kaip 1952 m. Vilniaus universiteto salėje buvo minimas anykštėno rašytojo 70-metis. Jis vienintelis įsirašė tuomet pasakytą jubiliato kalbą, o po renginio paėmė ir išsaugojo jos rankraštį. Iki šiol niekur neskelbtus dokumentus – garso įrašą ir rankraštį – L. Stepanauskas saugo savo archyve, o kopijas perdavė Muziejui.

Iki šiol aktyviai bendradarbiaujantis spaudoje, radijuje ir televizijoje, L. Stepanauskas šiais metais įvairiuose Lietuvos leidiniuose paskelbs keletą publikacijų, kuriose įvairiais rakursais pristatys Anykščių krašto tematiką. Muziejaus prašymu jam pavyko surasti vokiečių dailininko Walterio Buche, dar iki Antrojo pasaulinio karo viešėjusio Anykščiuose, nupiešusio Anykščių vaizdų ir net A. Vienuolio portretą, palikuonis, pasekti šio menininko gyvenimo istoriją.

L. Stepanauską sudomino ir A. Vienuolio 1929 metais iš Vokietijos parašyti kelionės įspūdžiai, taikliai ir vaizdingai atspindintys to laikotarpio Vokietijos mietų ir regionų gyvenseną, – šie tekstai gali sudominti ir šiandieninį Vokietijos skaitytoją.

Sukūręs šeimą su Vokietijos piliete ir 1963 m. išvykęs į Berlyną, L. Stepanauskas anksti liko našlys, užaugino dukterį, o dabar džiaugiasi jau šešerių metų sulaukusia ir lietuviškai su juo bendraujančia anūke Ana Luiza Jūrate.

Jaunatviškai atrodantis, nuostabią atmintį demonstravęs svečias viešnagės metu po Anykščius vaikščiojo lėtai ir pasiremdamas lazdele. Su ja jausdamasis nepatogiai, jis vis teisinosi, kad tokios talkos jam tikrai dar nereikėtų, jeigu ne ta nelemta autoavarija, patirta kelionės į Lietuvą išvakarėse.

VŽM informacija

Antano Baranausko klėtelės ekspoziciją papildė portretų galerija.

Joje eksponuojamos A. Baranausko portretinės nuotraukos, liudijančios, kaip keitėsi žymusis anykštėnas nuo 1857 iki 1902 metų.

Plačiau apie Klėtelę ir papildytą jos ekspoziciją – čia.

Birželio viduryje A. Vienuolio-Žukausko memorialinėje sodyboje-muziejuje pirmą kartą dirbo profesionalūs arboristai. Jie čia suteikia būtinąją pagalbą seniausiam Lietuvoje 1863 m. sukilimo ir po to sekusios anykštėnų tremties paminklui.

Tokios pagalbos reikėjo seniems beržams, augantiems apie 150 metų ir šioje sodyboje liudijantiems XIX a. įvykius. Apie 1875 metus iš Sibiro į Anykščius sugrįžę poeto Antano Baranausko broliai Jonas ir Anupras prie savo namų Ažupiečiuose pasodino 12 berželių dvylikai tremtyje praleistų metų atminti. Jie augo ir žaliavo sodyboje gyvenant Antanui Vienuoliui, paskui vienas po kito ėmė senti ir džiūti, kol iki šių dienų jų liko tik trys – kitų liko tik kelmai ar ir šie jau sunyko.

Šiemet, kai Lietuvoje minimas 1863 m. sukilimo 150-metis, Muziejus parengė projektą, kuris padėtų dar nors keleriems metams pratęsti paskutiniųjų trijų istorinių beržų gyvastį. Vienas iš medžių pavojingai svyra A. Baranausko klėtelės link ir plyšta, svorio nebeišlaikydamas, kitas išdrevėjęs ir palaipsniui džiūsta. Tik trečiasis, kurio šaknis mažiausiai sužalojo aplinkui tiesiami keliai, kol kas senatvės naštos dar nejaučia.

Muziejaus idėją sukilimo metinių proga sutvarkyti paminklinius beržus parėmė Kultūros rėmimo fondas. Muziejaus teritorijoje darbus atliko atranką laimėjusi arboristo Renaldo Žilinsko vadovaujama mažoji bendrija „Arbovita“ iš Marijampolės.

Beržams genėti ir gydyti parinktas optimalus laikas – efektyviausia tai daryti vidurvasarį, kai matomas medžio šakų gyvybingumas, paskui greičiausiai užsitraukia pjūviai. Meistrai, panaudoję iki 19 metrų aukštį pasiekiantį keltuvą, sutrumpino ištįsusias ir džiūstančias beržų lajų šakas, pašalino ligotus lajų fragmentus, atviras medienos vietas apdorojo fungicidais, kurie gins medį nuo puvinių.

VŽM informacija

Šią vasarą Anykščiuose, šiauriniame A. Baranausko aikštės kampe stovinčiame kioske, veiks Muziejaus anykštietiškasis knygynėlis. Jame sukaupti paskutinių metų Anykščių krašto leidiniai: grožinė, kraštotyros ir turistinė literatūra, anykštietiškieji suvenyrai.

Privatų kioską šiai vasarai išsinuomojęs Muziejus jame šeimininkauja partnerystės-jungtinės veiklos pagrindu kartu su bendrove „Paukštukas Pūga“. Ji šalia knygynėlio prekiauja kulinarinio paveldo ledais, kava ir saldumynais.

Kiosko fasadines sienas Muziejus papuošė XX a. pradžios istorinėmis Anykščių miesto centrinės dalies nuotraukomis. Jos čia įtaisytos taip, kad liudytų, kaip atrodė A. Baranausko aikštė, žvelgiant į ją tuo pačiu rakursu prieš 70–90 metų.

Ant kiosko fasado Muziejaus sumontuota švieslentė su laikrodžiu visą vasarą anykštėnus ir miesto svečius informuos apie svarbiausius kultūros renginius Anykščiuose.

VŽM informacija

Birželio 1 d. Arklio muziejuje Niūronyse – Tradicinės kultūros ir žirginio sporto šventė „Bėk bėk, žirgeli!“ ir Arklio muziejaus 35-metis. Nuo 9 val. – tautodailės ir prekybos mugė, 9–16 val. – žirginio sporto varžybos ir žirgų pasirodymai Niūronių hipodrome, 11 val. – iškilmingas šventės atidarymas, 11–16 val. – kultūros ir sporto renginiai.

Birželio 23 d., sekmadienį, 20 val. J. Biliūno sodyboje-muziejuje (Niūronių k., Anykščių r.) Joninės (Rasos šventė). Dalyvauja kapela „Bičiuliai“ ir Lietuvos geologų sąjungos folkloro ansamblio „Apynys“ (vadovė Edita Narmontienė) grupė.