Kalėdinę skrynelę, ja taip džiaugiuosi, atvėriau. Skoningas pasirinkimas, taip pasakytų ir klasikinis Ostapas, – apskriti, blizgančiuose popieriukuose susukti saldainiai, gardūs, saldūs, tiesiog tirpstantys burnoje šokoladukai.  Paveikslėliai – tikriausias džiaugsmas žvelgiant, ir, žinoma, maži maži suvenyrai Siauruko muziejui. Juk čia ir garvežiukai, ir vilkikai, elnių kinkiniai, prabangūs raudonumai ir baltas baltas, tyras tyras sniegas...

Šokoladukai. Ach, ach, kaip gardu, kaip gera... Ypač kai mėgaujiesi kartu su taip retai užsukančiais į senąją stotį bičiuliais. Bičiuliais, kurių išsiilgsti, ir tas ilgesys yra geras, persmelktas maloniu laukimu išsipildymo. Kaip ir laukimas tų, kurie dar nebuvo, kurių nesutikau, bet kuriuos man siunčia didysis visatos tvarkytojas, siunčia kaip tą brangią kalėdinę dovaną, kaip džiaugsmą ir potyrius spalvingiausius ir man, ir jiems. Juk žiema, ne sezonas, o ir pats viršininkas dažniausiai archyve ar bibliotekoje krapštosi, skaitinėja, garbius ir daug daug žinančius mokovus klausinėja, kad ką pažinęs, ką patyręs, galėtų dosniai dosniai dalinti...

Nors ir dviračiu važiuoji... Nors ir dviračiu važiuoju, bet vis vien laikas greit greit bėga... Na, o jei važiuoji triračiu? Bėga dar greičiau?..

Dviračio kelias nuo Troškūnų, iš Gurskų, mano prieglobsčio atsiskyrėliškai nuošalaus žemiškojo, iki Anykščių – velnio tuzinu paženklintas atstumas, trylika kilometrų. Pats tikriausias ilgas, ilgas plento ir jį supančio pasaulio bučinys. Bet kiek jame žavesio ir poezijos. Kad tik greičiau į tą poeziją ir žavesį sugrįžus, kad tą poeziją pratęsus...