Paskutinį rugsėjo savaitgalį Aukštaitijos bei Anykščių mažasis geležinkelis Siaurukas kasmet švenčia gimtadienį. Dar tolimais 1899 metais Aukštaitijos kalvomis ir lygumomis nutiestais bėgiais pradėję dundėdami riedėti traukinukai gabenę keleivius ir krovinius turėjo ir turi tiek poezijos ir žavesio. Nūnai nuo XXI amžiaus pašėlusio bėgsmo pavargę žmonės, išsirengę į kelionę Siauruku, tarsi stabteli, nejučiomis patenka į epochą, kur niekas neskuba. Neskuba ir mažasis traukinukas, 12 kilometrų atkarpą nuo Anykščių į Rubikius įveikiantis per ištisas 50 minučių.

O buvo laikai, kai jam, romantiškam Aukštaitijos laukais keliaujančiam darbininkui, teko plušėti ir skubėti, kuo greičiau gabenti keleivius ir krovinius. Bet buvo tada laikai išganingai žmogui gailestingi, ir laikas eidavo daug lėčiau, tad visi visur suspėdavo, nors traukiniai judėdavo 20-30 kilometrų per valandą greičiu.

Žavėjosi juo paprasti sodiečiai, žavėjosi inteligentai, pakiliai aprašė rašytojai ir poetai. Poetiškai, nustebimų pašūkčiojimais perpinta proza apie jį rašė Faustas Kirša, keliavęs iš Šiaulių į Anykščius Antrojo pasaulinio karo metais.

Poetas taikliai pastebėjo, kad kas prieš karą nykštuką traukinėlį niekino, dabar jį garbina, nes tuomet buvo garbinama kiekviena susisiekimo priemonė. Traukinukai dundėdavo pilnutėliai – žmonių prisikimšę ir vagonų viduje, ir tarpduriuose, ir ant laiptelių, dažnas stovintis viena koja rėmėsi į grindis, o kita kliuvo už kokio spekulianto maišelio. Bet kiekvienas jautėsi laimingas, kad važiuoja, kad nugalėjo visas kliūtis ir pateko į vidų.

Jei prieš karą stotyse būdavo gausu nešikų, tai dabar jų nėra, tik daugybė geležinkelio pareigūnų su raiščiais ant rankovių, ir jų pilna net mažosiose stotelėse. Ir traukinėlio vagonuose geriausiose vietose sėdi geležinkelininkai, nors paprastam piliečiui labai jau sunku surasti vietą prisiglausti. Stovintys pavydi sėdintiems, nors džiaugiasi, kad važiuoja.

Besistumdydami traukinėlio taktan, keleiviai pajunta, kad jau švinta, po nemigo nakties veidai ištysę, pablyškę, akys mieguistos, drabužiai susiglamžę – visi kaip iš katastrofos ištraukti. Miela atrama snaudaliui – nepažįstamo keleivio petys, alkūnė, dažnai pasigirsta knarkiančio balsas, o kartais stiprus trūktelėjimas, vagono belsmas sumeta visus į krūvą ir visų galvos pakyla...

Pro langus driekiasi nuobodžios lygumos, jos tokios prie Šiaulių, prie Panevėžio, peizažą tik pagyvina tamsios ir ilgos miškų juostos. Pagaliau prieš Anykščius ima banguoti linksmi kalneliai, slėniai, aukštaičiams toks mylimas savos žemės veidas. Traukinys skuba papieviu, žemiau vingiuoja upelis, aukščiau liūliuojantis rugių laukas, kalvos viršūnėje sodyba. Išmintas baltas takelis vingiuoja kaip patiestas rankšluostis, čia ir aukštaitis kaip tas mažasis traukinukas į kalną kopia palinkęs, o leidžiasi smagus, išsitiesęs.

Vaizdas vertas gražiausių tapytojo potėpių, kaip ir Anykščiai verti, kad dailininkai pagautų ir įamžintų juodus šilus, žalias antkalnes, griovius, skardžius, mėlyną Šventosios upę su malūnu, raudoną didingą bažnyčią, sodybas, žalume skęstantį miestelį, tiltus ir atsargiai besišypsančius žmones.

Anykščių stotyje lygia greta kaip kareiviai šalia perono išsirikiavę stovi eile stambūs šermukšniai, jų raudonos kekės puošia ir primena stiklelio mėgėjui – svaigią šermukšninę, išalkusioms varnoms –  peną, vaikams – skanėstą, mergaitėms – papuošalą ir gamtos svaigulio džiaugsmą aukštaičiui iš ežerų krašto, poetui F. Kiršai.

Poetės bei rašytojos akimis geležinkeliuką matė ir anykštėnė Bronė Buivydaitė. Ką ji patyrė, lankydamasi geležinkelio stotyje dar tais tolimais caro laikais? Matė stoties perone ant suoliukų sėdinčias, krepšius ant žemės pasidėjusias ir traukinuko laukiančias moteris, pakylanti semaforą, senį su botagu rankose ir ant laiptelių stoviniuojantį žandarą su didele dvišake barzda.

Žibalinės lempos šviesele apšviestoje kasoje raudona kepure pasirėdęs tarnautojas pardavinėja bilietus, uniformuotas tarnautojas timpteli prie šerdies pririštą virvelę ir tris kartus suskamba varpas. Raudonkepuris, išėjęs į peroną, ištiesęs ranką pakelia lazdelę su baltu skrituliu, uniformuotasis švilpteli švilpuku, ir garvežys trūkteli vagonus, išjudina iš vietos, ir traukinys nudunda per tiltą į rytus, Utenos link.

Kyla į kalvas, „Kasagorais“ vadinamas, atsargiai rieda stačiu šlaitu, kurio gelmėje alma Anykštos upelė, galiausiai įveikęs kalvyną privažiuoja nedidukę raudonplytę Bičionių stotelę. Tolėliau Rubikiai su plačiu ežeru, nubarstytu gražiausiomis salomis, vėl kalvynų grožis ir jau paslaptingasis Trumbatiškis. Prie Stabulankių vėl ežerai – iš vienos pusės net dukart atsiveria Aknystėlio mėlis, kitoje pusėje, tolėliau, banguoja Apšlavas. Ir pagaliau, nelengvai įveikęs Antakalnio įkalnę, traukinukas sustodavo Utenoje prie dar tolimais 1899 m. statyto balto stoties mūro.

Tarpukariu uteniškiai vaikai stebėdavosi iš Panevėžio ir Anykščių važiuojančiais visokiais ponais. Stotyje, perono pakraštyje, kelios žydės siūlydavo keleiviams karštų užkandžių ir gėrimų. Jos šaukdavo lenkiškai: „Kliopcy garoncy, kliopcy garoncy...“ (karšti, garuojantys kukuliai). Jų skonis buvo panašus į bulvinių cepelinų.

Atėjus laikui traukiniui pajudėti, budėtojas Biksas skambtelėdavo varpu, sušvilpdavo švilpuku, ir jau savo balsu suūkęs garvežys, sugirgždėjęs ir įtempęs savo plieninius raumenis, pajudėdavo iš vietos. Aukštyn pildavosi dūmai, po ratais virsdavo garų debesys, ir būdavo didinga bei gražu.

Prie stoties pelno ieškodavo ir to meto Utenos „taksistai“, miesto žydeliai Zalmanas ir Šepšelis, smarkiai sutikdavę traukiniu atkeliavusius. Bet keleiviai jų paslaugų kratydavosi, nes kiekvienam buvo brangus litas. O jei keleivis bagažo lagaminais ir ryšuliais apsikrovęs, tai abu žydai prie tokio prisistato – vienas iš kairės, kitas iš dešinės, abu energingai savo paslaugas siūlo, nešulius nešti griebia. Nesutaria, vienas kitą stumdyti ima, barasi, špygomis susirodo. Tačiau džiugu – atsiranda dar vienas vežiko pageidaujantis keleivis, ir abu žydai patenkinti neša bagažą, krauna į savo vežimaičius, sodina keleivius ir botkočiais mojuodami Stoties gatve į miestą nudarda.

Geležinkeliu savo krovinius – supirktus linus, medieną, odas – į Panevėžį siųsdavo inteligentiškas žydas Joselis Margalis, kuris gerai mokėjo lietuviškai, surašydavo prekių važtaraščius, apmokėdavo. Jis puikiai sutardavo su stotyje besisukinėjančiais geležinkeliečių vaikais, jiems tai saldainį, tai riešutą kišenėje surasdavo.

Ir nuo Utenos Siaurukas, pavingiuodamas kreivėmis, kalvotomis, pušaitėmis apkaišytomis aukštumomis pro Degulių, Kuktiškių, Saldutiškio, Kiauneliškio, Kaltinėnų stoteles, nukakdavo iki didelės su senuoju Peterburgo–Varšuvos geležinkeliu susiliejančios Švenčionėlių stoties.

Tą kraštą taip gražiai pažįsta ir savo knygoje apie Aukštaitijos krašto siauruosius geležinkelius aprašė karštas geležinkeliuko mylėtojas Algirdas Trinkūnas. Nors dabar tame ruože tarp Utenos ir Švenčionėlių jau driekiasi plačiojo geležinkelio linija, jis žino, apvaikščiojo, apžiūrėjo, rekonstravo kiekvieną buvusio Siauruko posūkį, kiekvieną kalnelį bei nuokalnę, žino, kur dabar krūmynuose ar aukštose žolėse stūkso pylimų likučiai.

Taip praeina pasaulio garbė. Nūnai garbingą siaurojo geležinkelio sostinės vardą pelnė Anykščiai. Juk čia vasaros sezono metu dunda traukiniai, gausiai susirinkę iškylautojai keliauja prie Rubikių ežero arba į paslaptingąjį Troškūnų miestą, kur vilioja sena bažnyčia, vienuolynas ir įspūdingi požemiai.

Anykščiuose tapytojo paveikslo šaukiasi senosios stoties rūmai, vandens bokštas, raudonmūris prekių sandėlys, čia ir siauruko istorijos muziejinė ekspozicija, kaip sarkofage saugomas senas garvežiukas „Škoda“, galimybė pasivažinėti bėgiais riedančia rankine drezina bei triratuku, pažinti ir pamilti.