Raimondas Guobis. Europos parkas ir geležinkelis

Gintaras Karosas, grįždamas iš savo tėvelio Raimondo metinių paminėjimo, užsuko į Anykščių geležinkelio stotį. Mano nuotrauka.

„Taip, taip, geležinkeliais važinėjosi ir mano senelis Vladimiras Karosas. Tuomet, kai mokėsi Petrapilyje, ir tuomet, kai darbavosi Utenos apskrities žemės tvarkytojo įstaigoje ir iš apskrities miesto nuolat sugrįždavo į savo ūkį Naujuosiuose Elmininkuose.“

Taip kalbėjo, visa tai prisiminė jau gęstančią, klevų ir dangaus auksu švytinčią vieną ano rudens dieną sutiktas ypatingas žmogus.

„Gal Jūs kokie poetai?..“ Ištariau tai pasitikdamas du ilgais tamsiais paltais dėvinčius žmones. Buvo dar visai šilta rugsėjo pavakarė. Vyras ir moteris, švelnios šypsenos, jausmas ir atsakymas, kad anykštėnai visi poetai.

Taip ir susipažinau su Gintaru Karosu. Jis iš garbios bajorų giminės, kurios gausybė atstovų aistringai mylėjo tėvynę ir uoliai jai tarnavo. Juk ir vyskupas Antanas Karosas, ir tarpukario laikų pulkininkas leitenantas Klemensas Karosas – artimi giminaičiai. Gintaras – anykštėnas iš tėvelio pusės. Žinoma, kad kitiems artimiesiems pasitraukus į Vakarus, jam, Raimondui Karosui, teko nemažai kentėti: iš Anykščių jo likimo kelias vedė į Sibiro tyrus, kur atvargus metus smerktuosius jau džiaugsmingesnė kelionė traukiniu į tėvynę. Sugrįžimas į Lietuvą.

Kalbėjomės apie didžiąją Europos viziją, apie Europos parko prie Vilniaus įkūrimą, tuojau pat, kai Lietuva tapo nepriklausoma. Tokiu keliu buvo dar labiau paryškintas jos europietiškumas. Įprasminta vieta, kuri yra pats tikriausias geografinis Europos žemyno centras. Tad tebūna čia ir senosios civilizacijos kontinento dvasinis centras, didžioji vizija, pasklidusi daugiau nei pusšimčio hektarų erdvėje. Didžius darbus jau atliko ir atgaivindamas Liubavo dvarą bei kitus kultūrinius objektus.

Meninės išraiškos, didžiųjų ateities idėjų, netikėčiausių vizijų centras. Ir supratimas, kad Lietuva turėdama didžiulius intelektinius ir materialius išteklius, jų racionaliai nenaudoja: visuomenė nesutelkta, neturi aiškios vizijos, tikėjimo didžia svajone, todėl ir pasiekimai kukloki.

Šis anykštėnas – tikriausias Renesanso žmogus: poetas, neaprėpiamojo pasaulio kūrėjas, menininkas, dailininkas nuo pat vaikystės ir paauglystės, kuomet devyniolikmetis ėmė kurti Europos parką – peizažinį skulptūrų parką. Mistika, modernumas – tai, ką mes vadiname nuostaba.