Raimondas Guobis. Unikalūs radiniai Siauruko stotyje

Atradėjos ir atradimai senojoje stotyje... Mano nuotrauka. Atradėjos ir atradimai senojoje stotyje... Mano nuotrauka. Atradėjos ir atradimai senojoje stotyje... Mano nuotrauka. Atradėjos ir atradimai senojoje stotyje... Mano nuotrauka.

Dar prieš porą metų, siekiant giliau pažinti unikalius mažojo mūsų geležinkeliuko statinius, senąsias siaurojo geležinkelio stoteles nuo Panevėžio iki Anykščių tyrinėjo architektų, dailininkų-restauratorių grupė, krapštinėjo per ilgesnę nei šimtmečio istoriją ne kartą tinkuotas, dažytas vidines sienas ir daug įdomaus surado. Gal kada bus bandoma atidengti tuos senuosius dekoro elementus labiau, juos restauruoti, suteikiant vienos ar kitos stotelės interjerams praėjusių amžių koloritą.

Trys guvios, mielai savo darbo įdomybėmis pasidalijusios moterys iš restauravimo kompanijos „Archedomus“ kelias valandas užtruko Anykščių stoties rūmuose. Ropštėsi ant kopėčių, lankstėsi, aukštai kampuose, prie palangių ir dar kai kur ieškojo vietelių, kur pramušus miniatiūriniu plaktuku, praskutus, pragramdžius mažu aštriu peiliuku gali atsiverti slypintis senas dažas ar margo, spalvoto ornamento lopinėlis.

Pasak kartu su kolegėmis Vita Gaidelyte ir Aušra Gerviene kruopščiai besidarbavusios grupės vadovės, vienos profesionaliausių Lietuvos restauratorių Audronės Kaušinienės, daugiau nei 110 metų senumo pastato vidinės sienos tinkuotos gal du kartus – caro laikais ir tarpukariu. O štai dažytos dešimčia spalvų. Restauratorė vardina žalią, pilką, dramblio kaulo... Surasta ir spalvingo, matyt, tarpukario dekoro fragmentų – tiek viršininko kabinete, tiek kasoje. Jis sukurtas, naudojantis trafaretais, ir unikalus, nes nebūdingas visuomeniniams pastatams, gal vienintelis toks surastas šalies geležinkelio stotyse.

Restauratorės mielai prisiminė nuostabų, įdomų savo darbą, patyrimus Tytuvėnuose, Pivašiūnuose, Musninkuose, Palūšėje, Vilniaus viešbutyje „Narutis“, Šv. Teresės ir Aušros Vartų bažnyčiose bei Rudaminos dvare, kurio visos sienos iš lauko nuostabiai dekoruotos. Prieš remontą tyrė ir Troškūnų vienuolyno rūmų sienas, bet jokių freskų ar dekoracijų nesurado, Pastebėjo, kad dauguma Lietuvos bažnyčių polichromiškai netyrinėtos, daugeliui dvasininkų tai nerūpi, ir gėrėjosi Siauruko vadovybės sprendimu tokius tyrimus atlikti jiems priklausančiuose senuosiuose pastatuose.