Muziejuje surengti susitikimi su Gruzijos technikos universiteto Lituanistikos centro studentais, birželio 1–2 dienomis viešėjusiais Anykščiuose.

Birželio 1 d. vyko kultūros popietė rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko memorialiniame name-muziejuje: svečių prisistatymo programa, A. Vienuolio ir Gruzijos istorinių ryšių apžvalga, diskusija apie lietuvių ir gruzinų kalbų populiarinimą.

Birželio 2 d. viešėdami Muziejuje, jaunieji gruzinai pademonstravo savo gebėjimus kalbėti, skaityti ir dainuoti lietuviškai. Tai primins Muziejaus fondą papildę vaizdo įrašai.

Tarptautinius santykius studijuojantis Giorgi Kobachidzė A. Vienuolio memorialiniame kambaryje skaito legendą „Užkeiktieji vienuoliai“.

Studentai iš Tbilisio Antano Vienuolio memorialiniame kambaryje gruzinų ir lietuvių kalbomis dainuoja gruzinų liaudies dainą „Suliko“.

Birželio 2-ąją Anykščiuose, Antano Vienuolio memorialiniame kambaryje, aplink rašytojo stalą susėdę šeši jauni gruzinai uždainavo lietuviškai. Įprastai tyloje skendinčioje Muziejaus erdvėje jie dviem kalbom atliko ir labiausiai mūsų krašte žinomą gruzinų liaudies dainą „Suliko“, ir Vytautą Kernagį iškart primenančią „Mūsų dienos – kaip šventė“.

Šie jaunuoliai – tai būsimieji Gruzijos inžinieriai, teisininkai, politologai. Baigdami studijas Tbilisyje šalia kitų užsienio kalbų jie mokės ir lietuviškai. Jų viešnagė Lietuvoje, pasibaigusi Anykščiuose, buvo kalbos įgūdžių lavinimo praktinės programos dalis.

Lietuvių kalbą kaip vieną iš Europos Sąjungos kalbų studentai mokosi tik porą valandų per savaitę. Tačiau šie Gruzijos technikos universiteto Lietuvių kalbos ir kultūros centro atstovai, kol kas vienerius ar dvejus metus paragavę tokių studijų, Lietuvoje jau nepaklystų.

Tbilisyje dvejus metus jaunuosius gruzinus griežtai ir reikliai ugdantis dėstytojas prof. dr. Vidas Kavaliauskas ir Anykščiuose stengėsi, kad kiekvieną minutę, praleistą Lietuvoje, jo studentai nedykaduoniautų. Ar skaitydami Antano Vienuolio legendas lietuviškai, ar giedodami Lietuvos himną, jie privalėjo kuo tiksliau tarti lietuviškus žodžius su itin sunkiais gruzinų kalbos įpročiui mūsų dvibalsiais...

Apie Anykščius ir anykštėną A. Vienuolį, atvedusį į lietuvių literatūrą gruzinų tautosakos motyvus, studentai jau buvo seniai girdėję. Jo tekstus jie gali tiesiog atmintinai skaityti – tai noriai demonstravo ir anykštėnams.

Tačiau pasivaikščiodami po Anykščius sekmadienį jie patyrė ypatingą staigmeną. Netikėtai šalia bibliotekos tiesiog po kojomis išvydę gruziniškai akmenyje įrašytą pasisveikinimą, svečiai džiaugėsi taip, lyg šalia gimtinės žemės lopinėlis būtų atsiradęs. Nuotraukos iš Anykščių, iš Vyskupo skvere esančios Kalbos alėjos, kurioje įamžinta ir gruzinų kalba, tikriausiai jau sklinda Gruzijos jaunimo socialiniais tinklais, jiems patiems dar nespėjus grįžti namo, į Tbilisį.

Pagal Gruzijos įstatymus bet kokios institucijos vadovo pareigas gali užimti tik šios šalies pilietis. Tad studentus palydėjęs Lietuvių kalbos ir kultūros centro direktoriumi dirbantis profesorius Josebas Čuntišvilis, labiau mėgstantis, kad jį vadintų tiesiog Soso, su anykštėnais mieliau bendravo rusiškai, nei bandė prabilti lietuviškai – juk jis irgi kol kas dar tik mokosi.

Tačiau jo dukrai Ketevan Čuntišvili taisyklinga lietuvių kalba uždainavus „Suliko“, atrodė, jog net ir pats A. Vienuolis, iš portretų į savo namų svečius žvelgiantis, šypsena juos ėmė sveikinti...

Per dvi viešnagės dienas jaunieji gruzinai spėjo patirti vakarojimo smagumus Didžiulių sodyboje Griežionėlėse, aplankė Arklio muziejų Niūronyse, susipažino su Anykščių Antano Vienuolio progimnazijos bendruomene. Anykštėnus jie patikino – grįžę į Tbilisį, ten jausis kaip tarpininkai, galintys padėti savo tautiečiams rengti bendrus kultūros projektus su lietuviais. Akivaizdu: negi nerūpės bendrauti lietuviškai, jei jau taip stengsiesi egzotišką lietuvių kalbą išmokti?

Tautvydas KONTRIMAVIČIUS