Noriu tave apdainuoti,

Tave, lekiantį, prasiskverbiantį per sniego pūgas žiemos vakare,

Tave, šarvuose ritmingai kvėpuojantį su spazmiškai plakančia širdimi,

Juodą cilindrišką kūną, apjuostą variu auksiniu ir sidabro plienu,

Didžiulius tavo bortus ir švaistiklius, judančius šonuos,

Tavo ritmingą dundėjimą, tavo trinksėjimą – tai kylantį, tai tolumoj susilpnėjantį,

Tavo į priekį nušvintantį didį žibintą, Tavo ilgą, balsvą, plaukiančią garo vėliavą, švelniu purpuru paraudonavusią,

Tamsius tirštus dūmų kamuolius, iš kamino tavo išspjautus namus,

Tavo korpusą tvirtą, vožtuvus ir stūmoklius, mirgančius greitai tavo ratus,

Tavo vagonus, paklusniai, noriai sekančius tau iš paskos,

Ir audroje, ir tyloje tai greičiau, tai lėčiau, bet nuolat vis bėgančius;

Tu – išraiška nūdienos, simbolis judėjimo ir jėgos, žemyno tu pulsas,

Ateik patarnauti tu Mūzai, susiliek su eilėraščiais toks, kokį aš tave matau,

Nešdamas su savim ir audrą, ir vėją, ir krintantį sniegą,

Dieną aidėdamas įspėjamais varpo signalais,

Naktį tyliu švytėjimu savo žibintų.

Garsiagerkli gražuoli,

Lėk tu per mano dainas su nežabota muzika savo, su mirgančiais žibintais nakčia,

Smarkiu, rėžiančiu savo švilpuko juoku, sukeldamas aidą, drebindamas žemę, trikdydamas viską,

Laikydamasis vien tiktai savo įstatymų, eidamas vien tiktai savo keliu,

(Tavo balsas – ne ašaringoji arfa, ne rojalis skambus),

Tavo prasiveržiantis riksmas, atkartojamas kalnų ir uolų,

Toli nuskrieja per prerijų plotus ir ežerus,

Į laisvąjį dangų pakyla – nevaržomas, linksmas, galingas.