Ką tu nupirksi už vieno cento monetą? Tarsi ir nieko, bet jeigu tau trūks vieno cento monetos iki reikiamos sumos, tai tu taip pat nieko nenupirksi...

Smetonlaikio atmintis – kaip atmintis mano senelio, kuris dažnokai važinėdavo traukiniu. Vikrus žmogus buvęs, buvęs gi ir jaunas, susitardavo su mašinistu, kad ties lankstu už Smėlynės nors kiek garvežio spartą sumažintų – ir iš traukinuko iššokdavo. Buvo tam šuoliui tokia technika. Visai kitaip, nei paauglystėje matytuose filmuose apie šnipus, kai iš traukinio skubantis bėglys žemėn krisdavo, versdamasis kūliais. Senelis gi, kažkaip laikydamasis abiem rankom už vagono turėklų, kojas nuleisdavo iki žemės ir imdavo spėriai bėgti. Sugavęs ritmą ir jau tvirtai ant žemės jausdamasis, rankas paleisdavo ir, dar inercijos sugautas, pabėgęs galelį, palaimingai sustodavo, atsidusdavo. Kepurę pasitaisydavo, dar pažvelgdavo į tolstantį traukinį ir žengdavo per Atažalos miškelį namo.

Vieno cento monetukė, matyt, nuo tų kelionių laikų buvo užsilikusi dėžutėje prie batsiuvio darbuose reikalingų smulkmenėlių. Buvo gal dar ir didesnės vertės centų, tad juos ištraukęs senelis kartais mums, dar visai mažiems vaikučiams, parodydavo, kad štai tokie pinigai buvę „prie Lietuvos“.

Raitelio įvaizdis – kas galėtų būti gražiau! Tai ne rusiška kapeika, kurioje tik vienetukas įspaustas ir iš neaiškių pynių sudėliotas herbas. Jokios poezijos, jokio grožio tikriausiojo.

Gal tada ir klaustelėjau tyliai senelio: kada gi vėl bus Lietuva? Atsidusdavo ir patylėdavo senelis, tokia galinga tuomet atrodė sovietinė imperija.

Nebeliko imperijos, vaikystė taip pat kažkur kažkur, senelis nežinia kokiame dangaus užkampėlyje ir kam batus kala, mūsų numylėtus litus pakeitė eurai, o aš kaip tolimojo šviesaus pasaulio talismaną tebeturiu seną, mažą ir mielą mielą monetą iš Lietuvos laikų.