Raimondas Guobis. Karštos širdies poeto atminimui

Julius Janonis lavinosi Šiaulių gimnazijoje, rinko tautosaką.

Julius Janonis, žmogus, pačioje jaunystėje žuvęs po traukinio ratais. Šių metų gegužės 30-ąją sukako šimtas metų nuo mirties. Niekas jo neminėjo, niekur neskambėjo jo įkvepiančios eilės. Juk buvo neeilinis poetas, kalbėjęs ir rašęs kaip Vaidila, kaip pranašas. Už teisingumą, už laimę... Proletaras, tačiau kas iš mūsų ne proletaras? Kas nenori permainų, socialinės teisybės, šiokios tokios lygybės ir laimės šiame pasaulyje visiems?..

Kilęs nuo Biržų, per vargus siekė mokslų, tėvai ne ką tegalėjo pagelbėti, tai kiek galėdamas vertėsi pats, todėl labai greit pajuto socialinės neteisybės kartėlį. Ypač besimokydamas gimnazijoje Šiauliuose, kur buvo nemažai darbininkų, kur drąsiai skleidėsi tautinės demokratinės idėjos. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, gyveno Voroneže, o vėliau persikėlė į Petrapilį, kur įstojo į bolševikinę socialdemokratų partiją. Bendradarbiavo „Tiesoje“, „Atžalose“, kūrė eilėraščius.

Pristojo džiova baisingoji, pajuto, kad gali tekti ilgai ligos kamuojamam gyventi ir kitus varginti, lemtingų 1917-ųjų paskutinę pavasario dieną šoko po traukiniu ir žuvo. Po garvežiu, dundėjusiu pirmąja Rusijoje geležinkelio linija iš Petrapilio į Carskoje Selo.

Vaidilos Ainio eilių, išleistų 1918 m. Voroneže, faksimilinio leidinio viršelis.

Jo poezija – tikras smagumėlis, ją galima naudoti ir šiandien, socialinio teisingumo šaukiantis. Buvęs gi iš namų katalikas, nes taip gražiai rašęs apie Velykas, taip gražiai žiemos vakaro vaizdinyje panaudojęs Jėzaus, einančio per jūrą, paveikslą ar himną žvaigždei: „Šviesioji žvaigždė. Sidabrinė žvaigždė. Ko neini į čia tu artyn? O aš be šviesos, čia patamsy kenčiu...“. Po to jau dundeno, skundėsi, kvietė. Žinoma, ne socialinėmis pertvarkomis, bet kova keisti pasaulį. „Tiktai susitelkim, dykūnų tik sauja, o mūs – milijonai“.

Nemažai tų eilėraščių mokėmės mokykloje, buvo sovietų laikai, ir tie eilėraščiai labai tiko. Tas eilėraštis apie žiemą: „Kur pažvelgsi, visa balta / Gal ir saulei kartais šalta? / Ot, kad ji atbėgtų čia, / Kailiniais apgaubčiau ją“. Pono rūgojamas artojas, kad neišvaręs nė vagos, ar kalančio, bet ne ką turinčio kalvio žodžiai – bepigu jums kalbėt, kai mašna prikimšta. Kaip puikiai nusiteikusiems perkeisti pasaulį tiko „Neverkit pas kapą“. Nebuvo jis bolševikinio pragaro ir teroro šauklys, jis tebuvo teisingumo ieškantis žmogus, mūsų tautos žmogus.

Skaitau J. Janonio eiles ir surandu sąšauką su mūsų krašto partizanų dainiaus Jurgio Urbono-Lakštučio eilėraščių stilistika, paskatą į didvyriškumą. „Neverkit pas kapą narsiųjų draugų, / Kas krito kovoj, tie didvyriai. / Kiekviena kova reikalinga aukų, / Laimingi už laisvę numirę / ... / Geresnio paminklo didvyriams nebus / Kaip vykdymas jų idealo“.