Pastebėjau tą moterį, visai netikėtai žvilgtelėjęs pro stoties laukiamosios salės langą į vidinį kiemelį. Didelis autobusas nuslinko Vilties gatve tolyn, po to sugrįžo, pasisuko ir sustojo. Vairuotojo vietoje linktelėjo, pasisuko, šmėstelėjo siluetas tamsiais ilgais plaukais. Moteris už vairo. Taip jau atsitiko, kad atvažiavusiems Kauno vaikučiams ekskursiją paviljone vedė bendradarbė, ir aš valandėlę šnektelėjau su moterimi, vairuojančia didžiulį autobusą.

Kai priėjau ir pasisveikinau, Dalytė Trapulytė noriai prabilo apie savo didžią svajonę, jos išsipildymą, apie gyvenimą nuostabų. Taip, tapti autobuso vairuotoja buvo jos jaunystės svajonė, ir kaip nuostabu, kad ji išsipildė, neišgąsdino, nenuramino nepasiekiamumu... Juk būdama visai maža mergaitė, snieguose pramintais takais rogutėse pasodinusi vežiodavusi net kelias lėles – tai buvęs jos svajonių autobusas...

Motina buvo politinė kalinė, tremtinė, kilusi nuo Prienų. Kuomet išleido iš Rusijos į laisvę, tėvynėje apsigyventi nepavyko. Apsistojo Kaliningrade, kur ir gimė Dalytė. Buvo vos kelerių metukų, kai mirė tėtis, ir motina atvyko gyventi į Kauną. Bet ir vėl nelaimė, moteris žuvo, kai Dalytė buvo dar tik trylikos.  Našlaitę priglaudė ir išaugino teta.

Vos sulaukusi pilnametystės, bandė vaikystės svajonę pildyti. Aštuoniolikmetė išlaikė vairuotojo teises ir sėdo prie automobilio vairo. Mikroautobuso vairuotoja, mat sovietų laikais moterims neleisdavo vairuoti talpesnius nei 24 sėdimų vietų autobusus. Vairavo ir troleibusą, o po 1990 m. sėdo prie labai labai didelio autobuso vairo. Kelerius metus Kauno priemiesčio vaikučius vežiojusi į mokyklą net keturiolikos metrų ilgio autobusu – tikru gigantu.

Nūnai ji – talpaus ekskursinio autobuso „SETRA“ vairuotoja. Savininkas – geras žmogus, laiku sumoka, negaili, neskriaudžia. O štai kiek anksčiau kartu su kolegomis buvo pakliuvusi į tikriausio sukčiaus rankas – darbdavys liko skolingas daugiau nei 10 tūkstančių eurų. Pasak Dalytės, lietuviai yra labai pavydūs ir dažnai nežmoniški, tačiau yra ir labai gerų žmonių, kurie blogį pergali.

Dabar dviejų dešimčių metų senumo – palyginti labai geru, patikimu autobusu vežiojanti suaugusiuosius ir vaikus po įvairius miestus, muziejus, įdomesnes vietas Lietuvoje ir artimame bei tolimame užsienyje, buvusi net Italijoje. Autobuse yra televizorius, po juo lentynėlė su filmais apie gamtą ir tolimas šalis.

Perverčiau, trūktelėjau aukštyn dėžutę su užrašu – „Venecija“? Taip taip, šį filmą iš nuostabaus miesto parsivežusi. Mėgstantis ir gamtą, ir gerą, sunkią muziką. Žinoma, kad ir „Led Zeppelin“ ir „Deep Purple“ ir visus kitus.

Kiekviename mieste ir ji surandanti daug įdomybių, nufotografuojanti ir įdedanti į savąjį „Feisbuko“ puslapį. Suvokianti, kas gražu, kas netikėta, unikalu, – juk baigusi dar ir dailės studijas.

Visi žino, kad ši nedidelio ūgio moteris neįtikėtinai griežta ir ryžtinga – sugrįžusiems vaikučiams tuoj kliuvo pipirų, kam drėgnų lapų į autobusą prinešė, privalėjo iššluoti.

Ją jau pažįsta – sako, kad ji galinti ir policiją iškviesti. Kartą taip ir buvo, triukšmingi, suaugusių ir mokytojų nepaisantys paaugliai autobuse ėmė kultis, tai atvažiavę pareigūnai surašė aktą. O mokytojai stovėjo galvas nuleidę ir baukščiai tylėjo...