Ji nedidukė, jos akys keistai primerktos, tarsi žiūrėtų į saulėtomis bangomis mirgančius Juodosios jūros tolius. Berniukas gal dviejų metų, toks pat mažylis ir į motiną panašus panašus. Ji – Erika, jos motina – lietuvė iš Anykščių, tėtis – ukrainietis, ir ji gimusi jau ten. Vasaromis ji atvažiuoja į Anykščius, kur tebegyvena močiutė.

Čia, senojoje geležinkelio stotyje, mes ir susipažinome, ant šito seno seno daugybės istorijų sergėtojo perono suoliuko. „Odesitka“ tikriausia. Anykščiuose vaikystėje buvusi vos du kartus, dabar vėl atvyko, nes patogu: jau tiesiogiai iš Odesos į Vilnių ir atgal skraido keleiviniai lėktuvai. Sėdi gi čia tai dėl Deniso – toks sūnelio vardas, – kuris tiesiog „serga“ traukinukais, šitaip jam patinka.

Odesoje gyventi gera. Miestas su savo dvasia, kuri ypač jaučiama senuose, istoriniuose rajonuose, tokiuose kaip tautų katilu laikomoje „Moldovankoje“. Ten labai smagu pasivaikščioti. Žinoma, yra puikus operos teatras, garsieji Potiomkino laiptai, išvedantys prie jūros, yra didžiausios pasaulyje katakombos. Tie natūralūs ir buvusių šachtų požeminiai urvai daugelyje vietų užversti, uždaryti, bet smalsuoliai vis vien gi į juos patenka, daugelis net paklysta. Sako, kad jais galima net į užsienį išeiti. Juk požemių urvai driekias net pustrečio tūkstančio kilometrų ir yra didžiausi pasaulyje.

Uostas taip pat didžiulis, o kalbėti apie jūrų muziejų Erikai skausmingiausia. Mat istorinis pastatas su turtingais rinkiniais net du kartus smarkiai degė, išgelbėtos vertybės sandėliuojamos tai šen, tai ten, o muziejus jau keletą metų neveikia. Puikus ir Odesos turgus, turtingas jūros gėrybėmis, kurias moteris mėgsta. Krabai, vėžiai, midijos, krevetės... Puiku ir laivais paplaukioti, kruizų maršrutai dažniausia driekiasi ne tik Juodąja jūra, bet ir į ją įtekančių didžiųjų upių – Dnepro bei Dnestro – aukštupiais. Populiariausias, istoriškiausias laivas – „Chačiubej“...

Lietuvoje Erikai patinka. Ypač žavi gamta, tas žalumas, švelnus be labai didelių karščių oras. Odesoj liepos mėnesi nepalyginti karščiau, mieste būti tiesiog neįmanoma, vargina. Buvusi ir Vilniuje porą dienų, bet Anykščiuose – daug geriau. Čia gali ir iki miško greit greit nueit, smagiuoju taku iki Puntuko, ar į kitą pusę – Niūronių šilų link. Judėti svarbu, juk kadaise ne tik knygeles skaitė, bet ir aktyviai sportavo – beveik profesionali fechtuotoja buvo. Na, ir Siauruku iki Rubikių nuvažiuoti – didžiausias malonumas...