Raimondas Guobis. Maža, bet neregėtai talpi moneta

Vyresnė nei aš, bet mano vaikystės, rodos, maža, bet skalsi 20 kapeikų moneta iš 1961-ųjų. Mano nuotrauka.

Už dvidešimties kapeikų monetą tuoj po 1970-ųjų galėjai nusipirkti daug. Ji, atrodytų, buvo menka, bet talpi. Tai būdavo vos per pradinių klasių mokslo aukštumas perkopusio berniūkščio dienpinigiai, nors gaunami ir ne kasdien.

Mes, Butėnų ir kitų aplinkinių kaimų vaikučiai, ėję į Žaliosios aštuonmetę mokyklą, už keliolikos žingsnių nuo jos veikusioje parduotuvėje šia vienintele moneta galėjome pirkti butelį limonado „Diušes“ – išgerti vietoje už 8 kapeikas – ir dar dvylika pasilikdavo tiek ir kainavusiam puikiausiam batonui.

Taupydamas batono galėjai nepirkti – už 5 kapeikas mokyklos valgykloje įsigydavai nedidelį, apskritą, šiek tiek padžiūvusį pyragaitį su razinomis – „roksą“. Ekonomija – visos 7 kapeikos. Kaip sakydavo senelis Leonidas Brežnevas: „Ekonomika turi būti ekonomiška“.

Kuomet ima postringauti žmonės, kada buvo geriau, – sovietmečiu ar dabar, tai tiesiai šviesiai bei teisingai atsakyti į tą klausimą nėra taip paprasta. Mat, tas klausimas, nori ar nenori, tuoj pat suskyla į daugybę mažesnių klausimėlių, daugybę palyginimų. Juk laisvė yra ir dvasinė, ir ekonominė, dar yra teisingumas, lygybė ar nelygybė, socialiniai reikalai, ideologija ir idealizmas.

Kapeika – stiprus pinigas, parduotuvėje kvepia skaniai, pasirinkimas mažas – ilgai galvoti, laiką gaišti nereikia, o produktai natūralūs, gryni, be jokių mirtimi grasinančių saldiklių bei papildų.

Tai buvo moneta, kurios jau nedėdavome po Siauruko ratu, kad išplotų, – ir nepatogi, ir labai didelė, ir taupi savo perkamąja galia, juk negalima taip lengvabūdiškai išmesti butelio gardžiausio limonado ir bandelės, pačių tikriausių pietų.

Beje, tas 20 kapeikų galėjau, vos dešimtį metų persiritęs, gal jau paauglys, išimti iš savo santaupų lobyno ir net įsidrąsinęs įmesti į klebono Jono Bagdono, bažnyčioje renkančio aukas, baltai spindintį padėklą.

„Cinnn...“ – taip aidžiai nuskambėjo, muzikaliai ir teatrališkai, daug smagiau, nei tyliai įkrintant aptrintam rubliui. Garsas įdomus, nepamirštamas ir primenantis visai nemenkos aukos svorį Šv. Antano atlaidų Troškūnuose džiaugsme.