Nuo pat vaikystės nuolat kalbėjau apie Ameriką. Mano senelio tėtis Antanas Andriuškevičius dar XIX amžiaus pabaigoje buvo ton svajonių šalin nukeliavęs net kelis kartus ir vis sugrįždavo. Žinau, kad įplaukęs į Aukso vartų įlanką jis žvelgdavo į milžinišką Laivės statulą, tokią pat, kaip ant vieno dolerio monetos vaizduojama. Pasakodavo senelis, kad jis gyvenęs Klyvlende ir dirbęs kurpių dirbtuvėje, kur siuvo įvairaus plauko amerikiečiams batus: siaurus tikresniems ir platesnius iš Baltijos šalių atvykusiems. Gyveno ten ne tik taupydamas, bet ir pramogavo – žinoma, ne kartą važinėjo Amerikos traukiniais.

Gal net simboliška, kad geros bičiulės iš Stoties gatvės dukra Olga, gyvenanti Mineapolyje, dovanų man parvežė XIX amžiaus Amerikos geležinkelių žemėlapį. Kontinentas išraizgytas tankiai tarsi voratinkliais. O kiek buvo didžio darbo, kiek buvo kovos su vietiniais gyventojais raudonodžiais, iš kurių vardan pažangą nešančių geležinkelių įvairiais būdais būdavo gaunama žemė. Perkama civilizuotai, išviliojama apgaule ar net iškovojama ginklu. Tuomet tad indėnai puldinėdavo geležinkelius tiesiančius darbininkus bei administracijos atstovus, taip kovojo prieš „geležinį žirgą“, kuriam pradėjus lakioti po prerijas išnyksta bizonai. Tie laukiniai jaučiai, kurių mėsa bei kailiai buvo gyvybiškai svarbūs klajokliškai gyvenantiems čiabuviams.

Trumpas ekskursas į rašytojos Lizelotės Velskopf-Henrich knygose apie Topą ir Harį bei kitus Didžiosios Lokės vaikus sukurtą to meto pasaulį. Akimirka, kuomet geležinkelio statybos inžinierius Henris jį lydinčiam žygūnui indėnui paliepia sukurti laužą. Raudonodis nesijudina, baltasis supykęs paliepia tai „raudonajai kiaulei“ nusiplauti dažus nuo veido. Net keista, kad tarnas nešoka į akis, paklūsta, tačiau kuomet inžinierius suvokia, kad prieš jį sėdi garsusis kovotojas Haris, griebiasi revolverio, bet iššauti nesuspėja ir sumunka indėno sviesto peilio pervertas.

Tačiau, žinoma, amerikietiškasis kolonistų veržlumas, ryžtas ir pažangesnės technologijos bei klasta nugalėjo. Daugybė indėnų žuvo ne tik nuo kulkų, bet ir nuo ligų, likusieji buvo suvaryti į rezervatus arba integravosi į amerikietiškąją visuomenę, o „plieno žirgai“ tuomet atkovotomis prerijomis ir plokščiakalniais po laukinius Vakarus ir visą didžiulę šalį lakioja.

Amerikos ambasadorė Anne Elisabeth Darse į Anykščių geležinkelio stotį, į mano tautinį-patriotinį kabinetą, įžengė bene 2010-ųjų vasarą – sugrįžusi iš šventinės Joninių kelionės traukinuku į Rubikius.

O štai prieš porą metų jau ir kita šios didžios ir draugiškos Lietuvai šalies atstovė ambasadorė Deborah Ann McCarthy užsuko. Buvo ruduo, Anykščiuose ji dar buvo aplankiusi ir lajų taką, kalbėjomės nuoširdžiausiai, net mano prosenelį, amerikiečiams batus siuvusį, prisiminėme. O ji, kaip ir kartu buvusi Kanados konsulė Jeanette Stovel, tikino, kad ši vieta prie plieninio kelio, po auksiniais klevais, gerokai puikesnė negu tautiškai pamargintas bokštas šilelyje.

Įrašė į mano knygą diplomatiškus žodžius, o dovanų paliko mėlyną mėlyną kaip Atlanto okeano mėlis tušinuką su JAV herbo įspauda. Pasilikau niūniuodamas: „Amerika, Amerika, puiki, laisva šalis...“