Šiemet kovo pabaigoje vykusioje tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje lietuvių rašytojai bei leidėjai savo knygomis stengėsi parodyti šalies literatūros bei kultūros pažangą, viena istorine knyga bandyta įprasminti tarsi traukinio bėgiais vis pirmyn judančios modernios Lietuvos šimtmetį. Traukinys čia buvo pažangos, modernizacijos šauklys, nes traukinys simbolizuoja ne tik amerikietiškųjų Laukinių Vakarų užkariavimą...

Bet ar tikrai Lietuva nužengė pirmyn modernizacijos keliu? Jei kalbėtume apie tarptautinį susisiekimą geležinkeliais, tai menkai esame pažengę – susisiekimas su valstybėmis Rytuose veik nutrūko, o ir į Vakarus keliaujama labai jau nesparčiai. Jeigu praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje iš Kauno į Varšuvą traukiniu galėjai nuvažiuoti per keturias valandas, tai dabar, prabėgus beveik aštuoniems dešimtmečiams, kelionė į artimiausia sostinę Vakaruose užtrunka gerokai ilgiau ir dar su persėdimais.

Paradoksas, tačiau Lietuvos industrializaciją vykdė sovietiniai okupantai. Traukinys tais laikais įprasmino atimtą nuosavybę, keliones gyvuliniais vagonais į lagerius bei Sibiro tremtį, suvaržytą judėjimą. Vakaruose gi traukiniai reiškė patogią kelionę, laisvę, polėkį, simbolizavo socialinį komfortą.

Pagrindinis mūsų šalį Leipcigo mugėje pristatęs leidinys – knyga „Moderniosios Lietuvos šimtmetis“. Tai dvidešimties esė, parašytų vokiškai ar išverstų iš lietuvių kalbos rinkinys, kurio sudarytojai yra dailėtyros profesorė Giedrė Jankevičiūtė bei vaikystės vasaras Troškūnuose leidęs ir kartais mažuoju mūsų Siauruku keliaudavęs istorijos daktaras Nerijus Šepetys. Įvairias temas nagrinėjantys straipsniai sudėlioti į penkis skyrius: „Savivaizdis ir įvaizdis“, „Modernizacija ir (ne)pažanga“, „Karas ir (ne)laisvė“, „Žemė ir žmonės“, „Pakeliui į Europą“. Tad pirmyn, į pažangą ir šviesą Lietuvos traukiny.