Pas mūsų broliukus latvius taip pat yra siaurukas. Ir net ne vienas – mažylis vokiškojo tipo 600 milimetrų pločio vėžės traukinukas, kuris važinėja tikro garvežiuko tampomas Ventspilyje, ir mums toks mielas tokio paties, kaip ir mūsiškis, pločio – 750 mm Gulbenėje. Jis kažkuo panašus į mūsiškį ir savo funkcionalumu, ir kultūrinėmis tradicijomis, tačiau ten yra ir esminių skirtumų.

Pirmiausia, latviai neturi tokio elegantiško ir efektingo muziejaus, neturi šitokio stoties pastatų komplekso kaip Anykščiuose, tačiau jų keliu kasdien net po tris kartus kursuoja reguliaraus eismo keleivinis traukinys iš Gulbenės į Aluksnę ir atgal. Maršruto ilgis – 33 kilometrai, traukinys, sustodamas net aštuoniose stotelėse, atstumą įveikia per valandą ir 25 minutes.

Gulbenės stotis – tikriausi mūro rūmai, kitos stotelės – taip pat mūrinės, tačiau gerokai kuklesnės ir tauriai raudonų plytų. Labai gražūs stočių pavadinimai: Birze, Pūrini, Stamierene, Kalniena, Eunduri, Paparde, Umernieki, Vejini. Naudojasi ir jauni, ir vyresni gyventojai, traukinuku patogu keliauti į mokyklą, į darbą, į svečius ar į didesnį miestą šį tą nusipirkti bei pasižmonėti.

Latvių siaurukas neturėjo nė vieno 750 mm vėžės garvežio. Tačiau sumaniems vadovams bei meistrams nagingiems norėjosi padirbėti ir savą garvežį turėti. Tarėsi su net šešius tokio pločio geležinkeliais važinėti pritaikytus garinius lokomotyvus turinčiais estais. Tačiau jie nei parduoti, nei dovanoti nepanoro, tik sudarė kelerių metų panaudos sutartį ir, berods, prieš dešimtį metų paskolino „broliukams“ „Škodos“ gamykloje Čekoslovakijoje 1950 m. pagamintą garvežį.

Buvęs visai neblogos būklės, todėl per kelis mėnesius pavyko jį atgaivinti, ir juo pradėta vežioti egzotiškų kelionių išsiilgusius turistus. Tas garvežiukas 2009 m. rudenį buvo ir Anykščiuose.

Pasibaigus „čeko“ deponavimo sutarčiai, latviams pavyko susitarti dėl dar vieno seno garvežio. Parsigabentas GR pasirodė labai stipriai suiręs, trūko daugybės detalių. Teko pirkti, teko patiems savo dirbtuvėse gaminti – ir lieti, ir tekinti. Bet užtat pavyko tą patį didžiausią siauruosiuose geležinkeliuose, net 40 tonų sveriantį „mažylį“ milžiną atgaivinti – jis išriedėjo darbuotis turizmo baruose.

Pakrikštijus suteiktas vokiškam garvežiui tikriausias prigimtinis vardas – Ferdinandas. Ir pajudėjo, nudundėjo grožis ir didybė, kadaise į modernizmą techninės evoliucijos įsuktas pasaulis. Šis garvežys drebino ir Anykščių stoties faktoriją.

Mūsiškai meistrai Panevėžyje įtemptai darbuojasi ir, matyt, jau šią vasarą lietuviai turės veikiantį apie 1954 m. Lenkijoje gamintą siaurojo geležinkelio garvežį.