Juk kokio beribio džiaugsmo buvo kadaise užlieta Lietuva 1939 m. vėlų rudenį, kuomet mūsų istorinė sostinė Vilnius vėl sugrįžo Lietuvai. Kai iš kunigaikščių mieste ėmusios veikti lietuviškos radijo stoties buvo pasakyta: „Alio, alio, kalba Vilnius“. Tai ir mano geležinkelio „faktorijoje“ apsilankiusias LRT radijo korespondentes Aušrą Jūraitę ir Eglę Rašimaitę paprašiau, kad „sugrąžintų Vilnių“. Paprašiau, kad siektų jog LRT programose būtų vėl sakoma: „Kalba Vilnius“. Juk ir mūsų Siaurukas buvo pats tikriausias kelias į Vinių. Tik su vienu persėdimu Švenčionėliuose.

Gal tai ir ne taip paprasta, gal šiuo metu net ir neįmanoma, bet aš parašau: grąžinkite Vilnių. Juk net sovietų laikais iš radijo imtuvų skambėjo: „Kalba Vilnius“, „Čia Lietuvos radijas“. Smagu buvo nors tiek, sovietai nesikėsino pavadinti mūsų lietuviškojo radijo kokiu nors „Neries balsu“.

Mano senelis vis klausydavęs radijo, labiausiai domindavę žinios ir klausimas, koks oras numatomas, juk buvo senas, patyręs ūkininkas. Išgirdęs patikindavo, kad oras Gurskų kaime prie Troškūnų bus toks, kaip ir pranašaujamas Vilniuje, nes daugybę metų taip buvo.

Oro pasikeitimą gerai išpranašaudavo ir pro šalį, per Atažalos miškelį, praeinantis traukinys, ypač tas, kuris nuo Anykščių į Panevėžį dundėdavo jau vėlokai vakare. Beveik tuo pat metu, kai mano išmintingasis senelis įsijungdavo lempinį radijo imtuvą „VEF Akord“, kad pasiklausytų, „ką pasakys Amerika“. Pasaulio supratimas tuomet ir susidėdavo iš to, ką išgirsdavai tėvynėje ir iš anapus.

Žinoma, pati nuostabiausia buvo „Laisvosios Europos“ radijo stotis. Jos senelis neklausydavo, bet man ji buvo geriausia. Tuo metu, kai kalbėdavo iš Miuncheno, ir vėliau kai, 1995 m. jų redakcija buvo perkelta arčiau, į jau laisvos, bet gerokai pigesnės pragyventi Čekijos sostinę Prahą. Ypač puikios laidos buvo paskutiniais metais, kai rodėsi, kad radijo korespondentai stengėsi kaip niekad. Ir iš tiesų buvo puiku, pati tikriausia dvasios puota.

Nuostabu, kad šiokią tokią „Laisvosios Europos“ legendą Aušrą Jūraitę susitikau pareitą savaitę Anykščiuose. Ji atvyko tartis su savivaldybės administracija dėl liepos 21-ąją numatomos transliuoti penkių valandų laidos iš mūsų miesto. Kartu atvykusi jos kolegė Eglė Rašimaitė panoro pasikalbėti su manimi, įrašyti šį tą iš siaurojo geležinkelio istorijos. Tuo metu vedžiau ekskursiją, ir ji labai sumaniai išnaudojo mano įprastą kalbėjimą numatomai radijo laidai.