Vilniuje įsikūręs Lietuvos geležinkelių muziejus rugsėjo 29-ąją minėjo savo veiklos 50 metų jubiliejų, tad dalyvavome ten ir mes – „mažojo pusbrolio“ Anykščių Siauruko muziejaus atstovai. Oficialių kalbų, muzikos liaudiškos ir moderniosios klausėmės, šiek tiek vaišinomės, daug daug bendravom, įdomias ekspozicijas dar kartą apžiūrėjom...

Saulė, giedruma ir rudens auksuosna įsisupusi mūsų brangioji sostinė Vilnius. Geležinkelių muziejus įsikūręs patogioje vietoje, centriniuose geležinkelio stoties rūmuose, antrame aukšte. Tiesa, 1966 m. įkurtas Lietuvos geležinkelio kovų ir darbo šlovės muziejus iš pradžių glaudėsi prie centrinės geležinkelio valdybos būstinės Mindaugo gatvėje ir tik 2001 m. vasarą persikėlė į dabartines patalpas, nuostabiu istorijos pasauliu užtvindydamas beveik 1 tūkst. kvadratinių metrų plotą.

Ekspozicijos įdomios, pasakojančios apie geležinkelių istorijos Lietuvoje pradžią bei daugiau nei pusantro šimtmečio besitęsiančią raidą, suskaidytos į keletą skyrių. Čia ir lagaminai, remonto įrankiai, tarnautojų žymenys, signalizacijos priemonės, uniformos, raštinės reliktai, tvarkaraščiai, ekslibrisai, įvairūs modeliukai, vaikų kampelis, bilietai, komposteriai, specialioji literatūra, įspūdingo dydžio 1930 m. Lietuvos geležinkelių žemėlapis.

Muziejaus pasididžiavimu laikoma lauko ekspozicija, kurioje įvairūs garvežiai, lokomotyvai, vagonai, 1911 m. pagamintas garinis vandens siurblys, milžiniškos medinės svarstyklės, net trumpučiu bėgių keliu pirmyn ir atgal judanti panaši į mūsiškę drezina bei kitos įdomybės. Nepaprasto dydžio Austrijoje 1943 m. pagamintas garvežys TE-52, išsitiesęs į neįtikėtiną 23 metrų ilgį, sveriantis daugiau nei 100 tonų ir gebėjęs skrieti daugiau nei 80 kilometrų per valandą greičiu.

Šitie eksponatai dažnai tampa „aktoriais“ – naudojami kuriant įvairius filmus. Mėgsta čia užsukti ir maži, ir dideli, patinka fotografuotis vestuvininkams. Muziejuje saugoma 12 tūkstančių eksponatų, o lankytojai pamato tik 900. Pernai ekspozicijas aplankė apie 20 tūkstančių žmonių. Muziejus yra žinybinis, priklauso bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“, o tai ir gerai, ir nelabai. Juk geležinkelyje kaip niekur daug griežtumo ir kareiviškos tvarkos...

Šventinėje popietėje daugiausiai dėmesio sulaukė jau beveik tris dešimtmečius muziejui vadovaujanti istorikė Vitalija Lapėnienė.

Jai buvo gražiausi žodžiai, susisiekimo ministro ir kitų valdininkų, bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ vadovų, veteranų žodžiai, gėlės.

Aš ir Kristina linkėjome klestėti, su meile ir sėkme darbuotis, kad kiekvienas apsilankęs muziejuje pasakytų: „Nuostabu...“  Įteikėme nuo visų negandų turėsiančią apsaugoti kepurę su užrašu „Siauruko muziejus“, krepšelį knygų ir kitokios „propagandos“ bei dar su rasa darželyje prie Anykščių siaurojo geležinkelio suskintų gražiausių žiedų puokštę.