Po stiklu, po plačiu skaidriu stiklu ant siaurojo geležinkelio stoties viršininko kabineto, tautinio-patriotinio kabineto stalo. Nieko atsitiktinio, visi vaizdai su istorija, visi susiję su geležinkeliu ir jį supančiu pasauliu. Žvilgteliu kairėn – vienas istorijas paveikslėliai byloja, žvilgteliu dešinėn – kitomis istorijomis praėjęs, esantis ir dar ateisiantis pasaulis veriasi. Žvilgsnis kliudo ir užkliudo.

Bilietai iš senovės laikų. Seniausias – net iš paskutiniojo vokietmečio, kokių 1943-ųjų. Pati bilieto stilistika visiškai lietuviška, iš tarpukario. Žalsvai pilkas su pamarginimais kartono gabalėlis, į kurį įspaustas Lietuvos geležinkelių spaudas, tačiau kaina jau nurodyta reichsmarkėmis bei pfenigiais. Dar kitas bilietas – jau senesnis, nors taip pat vokiečių laikų. Buvęs puošnumas, spalva dingusi – bilietais šviesiai pilkas. Pirmųjų pokario metų bilietas nuo Troškūnų iki Vašuokėnų visiškai plonas, trupučiu raudonų raidžių pagyvintas. Ir dar vienas „džiaukas“ – mūsų Muziejaus išleistas suvenyrinis bilietas. Toks pat kartoninis, klasikinės formos, su galutinių linijos stotelių pavadinimais: Švenčionėliai–Panevėžys. Taip pat su reklaminiu triuku – galimybe su šiuo bilietu muziejų aplankyti dar kartą, jau nemokamai.

Vienuolė motina Teresė, jos rimtas taurus veidas primena 1922 m. Anykščiuose įsikūrusią vienuolių kryžiečių, atvykusių iš Šveicarijos, misiją. Jos, padedant lietuvaitėms, įkūrė prestižinę mokyklą, vaikų darželį, naujokyne apsigyveno kelios dešimtys jaunų, vienuolystėje Dievui tarnauti besirengiančių merginų. Daugiau negu septynios dešimtys jų įstojo į seseriją ir kuomet 1938 m. vienuolija užbaigė savo darbus mūsų šalyje, išvyko į Šveicariją. Paskui visos tarnavo toje Alpių šalyje bei kitose pasaulio vietose esančiuose vienuolynuose.

Iš juodai baltos nuotraukos žvelgia popiežius Jonas XXIII. Jis sveikina per atdarą vagono langą, mat nugalėjęs savo pirmtakų Vatikane konservatyvumą, nusprendė imti naudotis geležinkeliais. Nesutrukdė net ir tai, kad traukinys panašus į pasaulio pabaigos pranašystėse aprašytą, be arklių judantį, ugnimi ir dūmais alsuojantį įtaisą. Iš Vatikano nutiesta linija susijungė su Italijos sostinės geležinkelių tinklu, o viena atšaka nusidriekė į popiežių rezidenciją Castel Gandolfo dvare. Mėgęs šis Šventasis Tėvas važinėti traukiniais po Italiją ir Europą, mėgęs savo vagone keliauti į Vatikano tarnų relaksacijos vietą. Tiesiog stulbinantis tų kelionių panašumas į mūsų maršruto Anykščiai–Rubikiai gėrybes, mat, ir ten yra didelis ežeras, daug gamtos grožio ir visokių įdomybių.

Egzotiškos, stulbinančio grožio moters iš šių laikų fotografija. Tokia švelni, nepamirštama gyvenimo akimirka. Gal ji japonė, gal ir ne. Gal ji tiesiog vizija, gal iš tiesų dar kažkur kažkam gyvenanti... O gal tai ne japonė, gal tai moteris ne iš Tokijo, bet moteris iš didelio lietuviško miesto... Didi paslaptis ir gyvenimo ekstazė...