Algirdas Trinkūnas gimė prie Kuktiškių, visai prie pervažos, ten, kur stabteli ir ūkteli mažasis traukinukas, eidamas į Švenčionėlius arba į Uteną.

Dabar, kai laiko matas jam jau atskaičiavo šešis šeštojo gyvenimo dešimtmečio metus, jis su džiaugsmu prabyla apie traukinių dvasioje skriejantį pasaulį. Prabyla apie tai, kad čia, prie plieninio kelio, išmokęs pažinti spalvas, skaičiuoti, stebėti ir stebėtis, augęs tokioje vietoje, kur voverytės po mišką lakstė, o per kalnelius riedėjo traukiniai. Buvo ir pasiliko visam gyvenimui Siauruko užburtas...

Fiksuoti, ką pamatęs, ką pastebėjęs, Algirdas pradėjo dar būdamas mokinukas. Juk tuomet surašė įspūdžius iš didžiosios savo gyvenimo superkelionės iš Kuktiškių per Anykščius į Panevėžį. Teko ir paaugusiam važinėti, ypač Utenon. Po to vairuotoju dirbęs, po to ėmęs domėtis senuoju geležinkeliuku iš pagrindų, „nuo šaknies“, kaip profesionalas.

Pylimai, kreivės ir buvę tiltai, dar gyvos ir senos apleistos stotys. Kalnai ir kalneliai, slėniai svaigieji. Visą reljefą sumatavęs. Nuo aukščiausiojo Lietuvos kalvyno, beveik 200 metrų aukštikalnių, leidžiasi žemyn. Po to vėl kyla, ties Anykščiais nuo Rubikių tiesiog smunka į paslaptingą Šventosios slėnį. Tik dvylika kilometrų ir 80 metrų krytis – ties geležiniu tiltu vos šešios dešimtys metrų virš jūros lygio. Vėl į kalną, vėl į Dabužių aukštapelkes, ir tikruose tų žemumų kalnuose, daugiau nei devyniasdešimties metrų aukštumose stūksantis Troškūnų miestas. Toliau jau svaigulio nebelieka – lygumos pribarstytos miškelių ir vos keliais metrais žemėjantis pasaulis iki pat Panevėžio.

Apie stotis. Taip, galime kalbėtis. Trumbatiškio tragedija, kur iš apleisto rūmo auga medžiai. Raudonų plytų tauri Stabulankių ir tokio pat stiliaus, bet mažylė Bičionyse.

Ar jūs žinote kur buvo daugiausia siaurųjų geležinkelių? Tiesiog neįtikėtina, bet dabartinės Utenos apskrities teritorijoje jų buvę beveik keturi šimtai kilometrų...

Garvežiai. Jų beveik nepamena, o apie šilumvežius gali pasakoti ištisas valandas. Su didžiu žavesiu, meile, ypač apie mūsų sąlygose neprigijusius čekiškus gražuolius TU-3.

Jo senelis gyveno čia, prie geležinkelio, čia pragyveno amželį ir tėvas Jonas Trinkūnas, gimęs 1901 metais. Buvo žmogus daug matęs ir patyręs – tarpukariu dirbo žemę, kirto mišką ir vežiojo paštą. Kur reikia savo vežimaičiu „poniškai“ nuveždavo ir dvarininkus Urboną bei Silvestrą Aukėną.

Tėvelis pažinojęs ir Boleslovą Jalovecką, kuris buvo geležinkeliuko tiesimo iniciatorius, akcininkas, norėjęs pro pat savo Saldutiškio dvarą bėgius patiesti, tačiau ten buvusi tokia pragaištinga pelkė... Supylę pylimus, daug žvyro, smėlio privežę, jau bėgius tiesę, bet vieną rytą susirinkę pamatė, kad visas jų triūsas pelkės prarytas. Taip ir padarė didelį lankstą, ten, kur sausiau.

Baloti laukai daugelyje vietų vingių prigamino. Tiesiog stebuklas, kad tuoj už Pasmodų geležinkelis tiesus kaip styga, niekur nepakreiptas, nors aplink pelkė tikriausia.

Žino pėdsekys Algirdas ir visokius mažesnius geležinkelius, ypač Aukštaitijoje, jau visiškai iš žmonių atminties ištrintus plieno kelius, kurie vos kelerius metus tarnavo, kuriais prie pagrindinės linijos buvo gabenamos durpės, kaip kad Surdegyje. Juos suranda senuosiuose žemėlapiuose, apie juos sužino iš mažos žinutės, o nuvykęs patyrusio pėdsekio kruopštumu suranda, nors gamtos ir žmonių darbais užslėptus, bet išlikusius pylimus, tiltų, perlaidų, stočių vietas ir kitus ženklus. Įdomiausios jam vietos, apie kurias mažiau žinoma, kad ir aplink Biržus, Rokiškį, Latvijos bei Baltarusijos pasieniuose.

Parašęs jau ir knygą apie numylėtąjį Siauruką, kurią pavadino patriotiškai „Aukštaitijos krašto siaurieji geležinkeliai“, kurioje daug sudėjo. Bet jau keleri metai prabėgo, vėl visokių naujienų, atradimų prisikaupė, vėl knieti, tas visas žinias surankiojus ir sudėliojus, į pasaulį paleisti...