Šeštadienį, spalio 8-ąją, Anykščių geležinkelio stotyje vyko įsimintina šventė – mieste lankėsi XXVI Europos istorinių siaurųjų geležinkelių bičiulių suvažiavimo dalyviai. Į senąją stotį iš Panevėžio atidundėjo net du tikrų tikriausi garvežiai, iš senovinio pabūklo saliutavo anykštėnai šauliai, skambėjo sveikinimo kalbos, tvyrojo sakrali istorijos ir entuziazmo pajauta.

Kaip ir dera solidžiam ir ilgai lauktam svečiui, dūmais ir garais alsuojantis, kelis vagonus tempiantis, aristokratiškai žvilgantis, solidžiai dundantis vokiškas garvežys „Ferdinandas“ įriedėjo šiek tiek pavėlavęs. Į peroną pasipylė beveik du šimtai karštų geležinkelio mylėtojų, jo bičiulių. Tarptautiniame suvažiavime dalyvavo vienuolikos šalių mažųjų geležinkelių „fanai“. Gausiausia buvo delegacija iš Vokietijos, taip pat svečiai iš Didžiosios Britanijos, Belgijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Olandijos, Suomijos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Lenkijos, Rumunijos...

Plieninių kelių bičiuliai Lietuvoje viešėjo ir techniniu paveldu bei šalies kultūra domėjosi keturias dienas. Lankėsi Klaipėdoje, Šiauliuose, Šilutėje, Biržuose, Panevėžyje, o šeštadienį pašventė mūsų šalies siaurojo geležinkelio sostamiesčiui Anykščiams. Kelionėje į mūsų miestą stabtelėjo Surdegyje, kur traukinį „užpuolė“ Pirmojo pasaulinio karo laikų vokiečių bei rusų karių uniformomis vilkintys klubo „Grenadierius“ vyrukai.

Didžiojoje akmenimis grįstoje Anykščių stoties aikštėje susibūrusius sveikinau Siauruko muziejaus  muziejininkų, geležinkelio mylėtojų, Ažupiečių gyventojų ir visos Anykščių krašto bendruomenės vardu. Iškilmės proga dovanai tris salves senovine patranka trenkė Anykščių S. Dariaus ir S. Girėno šaulių kuopos istoriniai artileristai. Už tėvynę Lietuvą ir jos bičiulius, už Lietuvos siauruosius geležinkelius, už viso pasaulio geležinkelius ir jų mylėtojus. Užtaisai buvo pagerinti, parako maksimaliai, tad ir trenksmas neregėtai smagus. Išsisklaidžius dūmams nuaidėjo griausmingas „Valio!“. Užsienio valstybių atstovai pasipylė į Siauruko muziejų, fotografavo stoties įdomybes ar tiesiog jaukiai šnekučiavosi šiltoje, „stačiamalkių“ krosnių įkaitintoje laukiamojoje salėje, gurkšnojo kavą.

Neužtrukęs paskui vokišką, net keturiasdešimt tonų sveriantį milžiną į stotį įpūškavo gerokai mažesnis iš Rumunijos atgabentas garvežiukas. Garvežių fotosesija vyko ant senojo įspūdingų plieno pynių tilto per Šventąją bei pačioje stotyje. Tos keturios valandos sapnu praskriejo. Šitiek nuostabiausio gėrio, entuziazmo, bendros minties ryžto ir net nusistebėjimo, kad geležinkeliai gali vienyti ir į neišardomą bičiulystę įtraukti šitiek žmonių.

Didžiojo garvežio kabinoje darbavosi net trys vyrai, pasirėdę mėlynais darbo kostiumais su užrašais „Gulbenes – Aluksnes banitis“... Vieną iš jų, Žyguras Martinšas, pažinau – jis buvo svarbiausias Siauruko šventėje prieš septynerius metus. Tada, kai mūsų linijos bėgiais dundėjo čekiškas garvežys „Škoda“, dar ir „Marisa“ vadinamas, jis buvo technikas. Bičiuliškai šypsojosi ir šios dienos jo vyresnysis kolega Janis Vilumas bei pagalbininkas Aivaras Polakas.

Vyrai pasakojo, kad šis iš estų išsinuomotas vokiškas garvežys GR – gerokai galingesnis, su juo važiuoti mieliau, patogiau. Žinoma, daug lėšų, darbo ir išmonės įdėję, kol naujam gyvenimui prikėlę. Bet dabar galės dar penkerius metus, o gal ir ilgiau turistus-gurmanus vežioti. Beje, Gulbenės–Aluksnės linija yra 33 kilometrų ilgio, traukiniai ja kursuoja kasdien po du kartus, ir jais važiuoja labai daug žmonių. Tas siaurukas tebėra gyvas, ir turistų pavežiojimas jiems tėra šioks toks priedas. Kabinoje šilta, talpioje krosnyje traška lietuviškos malkos.

Daugeliui susirinkusiųjų gal net simpatiškesnis pasirodė mažesnis, 1957 m. pagamintas „Rosita“ vadinamas garvežiukas. Maža vandens talpa, aitriu akmens anglies kvapsniu rusenanti krosnis, smagiai besisukantys ratai, tapybiški, šiek tiek paišini  mašinistai. Du Jonai – Joanas Romaniukas ir Janas Papesku, pabrėžė esą visai ne rumunai, labiau moldavai ar ukrainiečiai – guculai.

Na, dar jų kabinoje ir garvežiuko savininko sūnus, mažylis Georgas Hocevaras. Jam tai čia pats tikriausias nuotykis – tolimoj tolimoj šaly mažu traukinuku važinėtis. Jų mieste Bukovicoje yra net keturios siauruko linijos, kuriomis nuolat važinėja ir turistus vežioja mažieji traukinukai, o jų savininkai šitas pramogas remia iš tikrai rimto  verslo.