Jaunųjų žurnalistų mokyklėlė, mokyklėlės projektas, užsiėmimai laikraščio „Anykšta“ redakcijoje ir pasidairymai po krašto muziejus bei kitas įdomesnes vietas. Snieginga ir klaidi, ūkanota, į naktį skęstanti popietė Siauruko muziejuje, žvalgantis į eksponatus, klausantis istorijų ir bandant sužinoti, kas gi tas viešasis kalbėjimas, – su smagia, vos ne muškietininkų dvasia apdovanota trijule.

Eglė, Eglė Antroji ir Silverija. Dar pridedant – Krivickaitė, Leonovaitė ir Šeštokaitė.

Gal  arbatos? Kareiviškai – po gurkšnelį, kaip kelionėje, žygyje ar prieš mūšį... Sniegas, susuktas pasaulis, pamirštas, sumaišytas, net du kartus pamirštas raktas, bėgiojimas girgždančiu sniegu su linksmu perfrazavimu, kad galvai nedirbant mankštinasi kojos. Juk būčiau taip ir nepabėgiojęs! O dabar – žandų rausvulys ir šioks toks krūtinėj dusulys. Sportuot nuolatos reikia...

Garvežio rasotas juodulys, sovietinis „gazikas“ ant bėgių, kadaise rajoninį laikraštį spausdinusi giliaspaudė, savo švino formomis ir kokybiškus banknotus atspausti galinti... Komposterio trinktelėjimas ir buklete iškalta mažomis skylutėmis data. Ne tos dienos, o gerokai ankstesnės – atminčiai praėjusio laiko. Tremtinių vagonas ir pamąstymas, ar ir mūsų dar tai laukia?..

Stoties misterija su senais senais, slystančias per gyvenimą ir nuolat besikeičiančiais pinigais. Plytelės, jų spalvos ir pilkas šimtmečių šešėlis. Seni seni suolai, viršininko kabineto durų muzikalus girgždesys. Tautinė-patriotinė dvasia, Vytauto Didžiojo žvilgsnis jubiliejiniame paveiksle, vinjetė „Eikime didvyrių keliais“ – valstybę ir tautinę dvasią auginusių vyrų portretai. Vinco Kudirkos legenda, jo muzikalumas, gydytojo lemtis – ir skaičius 1899.

„Aš esu sena kaip kalnai...“ – poetiškai pratarė seniausia pasaulio katalikė. Koks jos gyvenimas? Būtis. Būdama 27-erių ištekėjo, praėjus pusmečiui po savo vienintelio sūnaus mirties 1938 m. išsiskyrė su savo smurtavusius vyru ir po to visą laiką gyveno viena. Net dvidešimt metų ji nėra išėjusi iš savo namų, daugiausiai laiką leidžia jaukioje svetainėje, kur nuo sienų palaimingai žvelgia ir Šv. Antanas, ir dabartinis popiežius Pranciškus. Sėdi skendėdama apmąstymuose ir maldose.

Dauguma jos artimųjų mirė perkopę 90 metų amžiaus kalną, paskutinioji sesuo išgyveno 102 metus. Senolė, kasdien suvalganti du kiaušinius, kasdien išgerdavusi truputį namų gamybos brendžio, mėgsta saldumynus ir visuomet pozityviai mąsto apie gyvenimą. „Tik dėl vienatvės dar esu gyva...“ – kalbėjo moteris.

Gal ir mūsų Siaurukui šimtmečius išgyventi pagelbės jo vienatvė. Juk jis vienintelis ir daugeliui brangus.