Dažnai įsismelkia pajauta, kad artėja ruduo. Vos tik praeina Šv. Velykų šventės ir išaušta gegužė, vos tik atskrieja greita paukšte birželio pabaiga, vos tik Joninių laužai išblėsta, pajunti, kad jau artėja ruduo.

Ruduo visuomet pilnas ilgesingos atminties – ir tai tinkamiausias laikas istoriniams virsmams. Pernai spalį vyko Europos istorinių siaurųjų geležinkelių festivalis, spalį buvo ir pirmoji istorinė konferencija „Plieno džiaugsmas“.

Norisi vėl ir vėl atsiminti. Tos spalio dienos palaimingą žvarbą ir palaimingai šiltą stoties krosnį, kaip ir palaimingą šilumą didžiojo Siauruko garvežio GR – „Ferdinands“ kabinoje. Kaip iš jo geležinių sąnarių versme ėmė lietis tepalas – tuomet, kai fotosesijai sustojo ant mūsų geležinio tilto. Iškentė tą upės auką net kartu keliavę žalieji. Tiesa, traukinukas nuo tilto pasitraukė greičiau, nei buvo numatyta.

Mažylis rumunų berniukas šypsojosi prie gudraus veido mašinisto mažojo garvežiuko kabinoje. Virpėjo širdys, kuomet abu garvežiai sustojo į vieną eilę, kaip jie alsuodami leido garus, kai tiesiog girdėjosi, kaip garo ritmu plaka jų plieninės širdys. Kai visi rimtieji geležinkelių mylėtojai sustojo prie tų garvežių bendrai nuotraukai, kai ropštėsi ant vandens krano abu rusai iš Tesovo ir jaunesniojo akys degė neišmatuojama  laime.