Raimondas Guobis. Geležinkelio entuziastai ir istorijos rekonstruotojai iš Tesovo

Prie sovietiškai jaunatviško garvežio. Pavelas šviečia žibintu... Rimta nuotrauka atminčiai. Geležinkelio žavesiu persmelktos istorijos smagume.

Kartais nustebina kai kurių jaunų žmonių entuziazmas, tikriausia aistra beveik tuščioje vietoje sukurti kažką didingo. Toks yra ir mano bičiulis iš Tesovo istorinio geležinkelio muziejaus Pavelas Želkovas. Anykščiuose jis lankėsi net kelis kartus. Manau, kad jis buvo kone laimingiausias, kai dviem pūškuojantiems garvežiams sustojus fotosesijai Anykščių stotyje, džiaugsmingai įsiropštė į vandens krano bokštą.

Tesovas yra nedidelė gyvenvietė pelkėtuose miškuose tarp Žemutinio Naugardo ir Sankt Peterburgo. Ten kadaise driekėsi apie 170 kilometrų siaurojo geležinkelio bėgių. Deja, dabar išlikę vos dvi dešimtys, vienas kitas pastatas, remonto dirbtuvės, kur Pavelo ir jo bičiulių pastangomis įsikurtas mažojo geležinkelio muziejus. Lankytojai gali apžiūrėti riedmenų kolekciją, pasivažinėti motorvežiais, pasėdėti bei nusifotografuoti prie lokomotyvo vairo. Reklaminiuose tekstuose skelbiama, kad tai vienintelis toks muziejus Rusijos šiaurės vakaruose.

Nemenka istorinė atmintis, nes dar iki 1940 metų nutiesta linija puikiai pasitarnavo Antrojo pasaulinio karo metais. Tuomet, įstrigus frontui, tik ja buvo įmanoma aprūpinti šaudmenimis, maistu ir kitomis reikmėmis gynybinėje linijoje įsitvirtinusius sovietinius karius. Tas faktas padėjo užmegzti tamprius ryšius su istorinių mūšių rekonstruotojais, istorijos klubu „Patriot“, rengti populiarią šventę „Pamirštas feat – antrasis žaibo karas“. Taip pat pavyko gauti lėšų ir pasisiūdinti puikiausias ketvirtojo dešimtmečio sovietinių geležinkelininkų uniformas.

Ką bepasakysi – tikrai puikus stilius, net elegancija! Žvelgdamas į fotografijas, kuriose kariškai apsirėdęs Pavelas ir jo bičiuliai, negali nesižavėti.

Kartu su istorinių klubų nariais geležinkelio entuziastai dalyvauja kautynių rekonstrukcijose, taip pat įvairiose šventėse, paraduose Sankt Peterburge ir Maskvoje. Ir tai yra beveik laimė, aistra ir pomėgis, kur jis būna tarp tokių pačių bendraminčių, puikiausioje komandoje, kurios į nieką neiškeistų. „Železnodorožniki i opolčenci“ tiesiog spindi meilę savo pomėgiui ir didžiulį entuziazmą bendrauti, kurti, gyventi...