Rublis buvo tvirtas pinigas. Tvirtas todėl, kad už jį galėjai daug nusipirkti. Šiaip jau įprasta kišenėje ar taupyklėje būdavo visai paprasta, tik su tiesiu vienetu vienoje pusėje ir sovietiniu herbu kitoje pusėje moneta. Jubiliejinių rublių, nors jų ir išleisdavo labai daug, apyvartoje mažai „tekėdavo“, nes juos kolekcionuojančių niekad netrūko...

Dažniausieji iš šitų būdavę su sovietinio kario paminklo Berlyne paveikslėliu, rusiškojo proletariato vado Lenino galva bei Leninu, kuris apsirengęs paltu ir pakėlęs dešinę ranką rodydavo į ten, kur laikrodžio ciferblate turėjo būti skaičius vienuolika.

Vienuolika buvo įdomus laikas. Pasak žinovų nuo vienuoliktos valandos sutiktam bičiuliui ar šiaip piliečiui pasisveikindamas galėjai sakyti jau ne „labas rytas“, bet „laba diena“.

Kuomet tarybinė vyriausybė ėmėsi kovos prieš pernelyg didelį ir dažną sovietinių žmonių norą ko nors stipresnio išgerti, idant apsvaigtų, degtinę ėmė pardavinėti tik nuo vienuoliktos valandos. Žinoma, laiko pasigerti dar likdavo sočiai, bet iš paties ryto pataisyti sveikatą nebuvo kur.

Todėl tekdavo kęsti troškulį arba ieškoti buteliuko pas kokią nors svaigalus perpardavinėjančią bobutę – „partizaną“ ar net vyrą, „berankiu“ vadinamą, o kitą kartą kreiptis tuo klausimu į dienomis labai intelektualų darbą dirbantį žmogų. Tuomet galėdavo įsigyti „ugninio vandens“ net ir augalotesni nepilnamečiai – juk bobutė paso parodyti neprašydavo. Sakykime, kad prieinamumas dar pagerėjo.

Sodžiuose gi išgerti mėgstantiems ypač tikdavo ir naminis vynas ar abejotinos kokybės samanė. Tad draudimas sukūrė sąlygas plėtrai ir dar didesniam asortimentui bei sumanumui, kūrybingumui skleistis.

„Ryga 2“ –  taip buvo vadinamas svaigus skystis, gaunamas mielių, cukraus ir vandens mišinį kelias valandas sukant skalbimo mašinoje. Gerdavo tokį suktinį – šiek tiek trenkiantį į galvą, bet be galo bjaurų „alų“.

Sakysite, kur čia ryšis su geležinkeliu?

Kad geriau šis skystis, „Ryga 2“, gertųsi, reikėdavo užsidėti sovietinę geležinkelininko kepurę!

Juk ne veltui geležinkelininkų išmintis byloja, kad jei karvei uždėsi geležinkelininko kepurę, tai ir ji bet kokį svaigų marmalą išgers...