Didis tautinio pakilimo metas prižadino nors ir taikingas, bet visgi kovines Anykščių krašto pajėgas. Krašte susikūrė ne tik Krašto apsaugos savanorių junginys, bet buvo atgaivinta ir tarpukariu sėkmingai veikusi, vis dar prisimenama šaulių organizacija – Anykščių S. Dariaus ir S. Girėno kuopa. Pilkšvai žaliomis uniformomis vilkintys piliečiai, kurie moka valdyti ne tik šiuolaikinius ginklus, tačiau ir trinkteli iš senovinės Napoleono laikų stiliaus patrankos...

Ne vienas iš šaulių vadovų tiesiog sirgo sumanymu įsigyti senovinę patranką. Jau buvo matę ir į Anykščius kvietęsi Karo muziejaus senosios karybos klubo karius su egzotiška patranka. Jie didingai šaudė, minint Anykščių išvadavimo iš bolševikų 1919 m. iškilmę, buvo ir kitomis progomis.

Tikriausiam senosios Lietuvos istorijos žinovui, jos sklaidos entuziastui istorijos mokytojui Sauliui Nefui kuopai vadovaujant, pavyko pasigaminti puikiausią senovinę patranką. Daug čia prisidėjo Bronius Budreika, Vytautas Pratapas, kiti sumanūs ir nagingi vyrai. Reikėjo gauti medžiagų, reikėjo susitarti su metalo liejimo specialistais „Vienybės“ įmonėje Ukmergėje. Tuomet ir buvo išlietas elegantiškas vamzdis, pagaminta važiuoklė – lafetas. Arklio muziejus, kaip ir dera, parėmė dideliais – aukštais ir stipriais – ratais.

Patranka tuomet ir trinktelėjo. Kažkas griebėsi už ausų, vaikučiai net pravirko, balsų balsais ėmė aimanuoti ir aplink stovėjusių automobilių signalizacijos. Efektinga!

Smagumėlis, kad istorinės patrankos arsenalas – geležinkelio stoties prekių sandėlyje „pakhauze“, pastate, kurį kartais ir bunkeriu pavadinu. Tad kuomet tik patranką šaudymams ima, aš ją perduodu, padedu įridenti į priekabikę, sėkmės mūsų šauliams palinkiu.

Taip ir šaudo – jau penkioliktus metus. Ne tik šventėse Anykščiuose ir visame rajone, bet ir visame regione geidžiami. Nuolat dalyvauja vos ne kasmet rengiamoje Deltuvos kautynių inscenizacijoje. Teko saliutuoti ir gimtadienių jubiliatams, ir jaunavedžiams. Per tą laiką pasisiūdino istorines, XVIII amžiaus pabaigos pavyzdžio, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės artileristų uniformas. Jos ir patogios, ir puošnios.

Iššauta jau daugiau nei keturi šimtai šūvių – gaila, kad niekas tiksliai pasakyti negali, nes neveda šaudymų dienoraščių. O būtų galėjęs būti neįkainuojamas dokumentas, epochos atspindys ir šaulių kuopos šlovės puslapis. Dabar gi ir šaudyti vis rečiau kviečia, tačiau tikėtina, kad rajono valdžia ir kultūros politikai pasinaudos senųjų artileristų paslaugomis, Lietuvos šimtmetį minėdami ir Anykščių rajoną garsindami.