Taip, prieš šimtmetį buvo karas. Mūsų šalį, iki tol vargusią Rusijos imperijos priespaudoje, užėmė vokiečių kariuomenė. Jie, tie kaizerio kareiviai, judėjo pėsti, važinėjo arklių tempiamais vežimais, jodinėjo žirgais, o kur buvo galima, su didžiu smagumu dundėdavo traukiniais.

Vokiečiai, kuomet frontas užstrigo kažkur ties dabartine mūsų šalies siena šiaurėje ir rytuose, ten nutiesė keletą linijų siaurųjų 600 milimetrų vėžės geležinkelių. Smagiai prisidėjo jie prie siaurųjų geležinkelių plėtros Lietuvos teritorijoje. Šaunuoliai.

Okupuotiems kraštams jie išleido „osto“ rublius, taip vadinamus skolinamosios kasos ženklus, o patys naudodavo stipresnę valiutą, pačias tikriausias vokiškas markes.

Štai kokia nedidukė, bet gražuoliukė vienos markės vertės moneta. Daili, tauriai žvilganti – sidabrinė. Už tokias galėjai pirktis ir cukraus, ir druskos, ir fabrikinio tabako, ir kitokio gėrio. Vietiniams gyventojams šios trūkstamos prekės buvo prieinamos tik už paklausias žemės ūkio prekes, kad ir kareivių taip mėgstamus kiaušinius, bei už nuo caro laikų užsilikusias auksines monetas.

Tokių geidžiamų prekių parduotuvė veikė ir Troškūnų geležinkelio stotyje. Ją administravęs vokietis bičiuliavosi su sukalbamesnėmis apylinkės merginomis, o vienai dovanų ir vaikelį įtaisė. Gimusį berniuką, kuris, tėveliui išsidanginus atgal į Vokietiją, augo tik su motina, visi „vokietuku“ ir vadindavo.

Vokiečiai važinėdavosi ir siauruku. Pasak amžininkų, eismas buvęs net intensyvesnis nei prieš karą, dar „rusų laikais“. Vokiečiai gi gerokai pasidarbavo, nutiesdami geležinkeliuką nuo Jonavos iki Ukmergės, nuo Gubernijos iki Pasvalio, taip pat ruožus Joniškėlis–Žeimelis, Tverečius–Ignalina, Marcinkonys–Pagarenda, Skapiškis–Suvainiškis, dar Dūkšte, Kazlų Rūdoje, Zarasuose ir daugybėje kitų vietų...