Meilė geležinkeliams paskatino imtis projekto, kurį pavadino 750mm.by. Jau beveik dvejus metus – metines pažymėjo, vakarienės stalą papuošdamas triaukščiu tortuku su viena žvakute ir užrašu 750, – organizuoja ekskursijas į Baltarusijos siauruosius geležinkelius.

Toje šalyje tikrų siaurųjų geležinkelių, kuriais buvo gabenami įvairūs kroviniai, keliavo žmonės, nebėra, viskas išardyta. Artiomas su trumpam jo linksmybę prigesinančiu liūdesiu ištaria, kad būtų nuostabu, jei tebebūtų Drujos, Pastovių geležinkeliukai... Dabar tenkinasi labai egzotiškais pramoniniais 750 milimetrų vėžės geležinkeliais, kurių šalyje yra gana daug, o bendras bėgių ilgis sudarytų kelis šimtus kilometrų. Jie daugiausiai driekiasi durpynuose, juk Baltarusija – pelkių šalis. Paprastai ir turistai vežami maršrutais, kurie driekiasi tarp miškų, pelkynų, plačiomis valkomis ištvinusių vandens telkinių. Egzotika. Labiausiai vykusi kelionė, kaip sako Artiomas, buvo į Lydos durpyną. Ten motorvežio tempiamu vagonu daugiau nei trisdešimt keliautojų, vis stabtelint vaizdingose vietose, keliavo trisdešimt kilometrų pirmyn ir atgal. Viešnagę Lydoje baigė istorinėje alaus darykloje, kur susipažino su alaus gamybos technologijomis bei degustavo įvairų alų.

Tikriausias baltiškos mąstysenos, senąja istorija paremtos, Baltarusijos patriotas Artiomas, prisėdęs į viršininko kėdę tautiniame-patriotiniame stoties viršininko kabinete, po Vytauto Didžiojo portretu, parodė iki tol ant jo palaidinės rankovės nepastebėtą raudoną juostelę su Gedimino stulpais, kurios antroje pusėje – Jogailaičių kryžius. Prasegė striukę, o ant krūtinės, nors ir neegzistuojantis, tačiau į viltingą ateitį kelią rodantis Stumbro žvaigždynas. Štai taip. Jau išeinant, perone, susitikęs du rusus iš Maskvos, smagusis baltarusis apdalijo juos vizitinėmis kortelėmis ir linksmu balsu pakvietė atvažiuoti į „Bielką“ – taip vadina Baltarusiją – pažiūrėti siaurųjų geležinkelių ir jais pasivažinėti.