Penketuku arba nuliu pažymėti metai visuomet esti mūsų didžio valdovo Vytauto Didžiojo jubiliejiniai metai. Jubiliejiniais 1930-aisiais buvo minima didžiojo vadovo mirties 500 metų sukaktis – visoje Lietuvoje statomi paminklai, sodinami ąžuolai, o gimę berniukai labai dažnai pavadinami Vytautais. Valdovo vainikavimui skirta rugsėjo 8-oji diena minėta kaip Tautos šventė.

Muziejinio tautinio-patriotinio Anykščių geležinkelio stoties viršininko kabineto pagrindinis akcentas – jubiliejinis Vytauto Didžiojo paveikslas, prie kurio visiems ypač patinka fotografuotis, kuris visiems sužadina susidomėjimą kunigaikščių Lietuva – pagonių imperija nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

Susidomėjo šiuo paveikslu ir taip neseniai Siauruko muziejuje apsilankiusi jaunutė studentė turkė Zeynep, besilaikanti tautinių religinių tradicijų ir apsigobusi galvą musulmonišku gobtuvu. Taip, šis valdovas su savo kariauna pasiekė Krymą ir į Turkijos žemes jau ruošėsi įžengti. Gal taip ir būtų atsitikę jei būtų pavykę laimėti Kryžiaus žygių išgarsintą mūšį prieš Aukso Ordos kariuomenę 1399 metais prie Vorsklos upės Ukrainoje. Bet totorių karvedys Edyga mūsų valdovą pergudravo – įtraukė į beprasmes derybas, o sulaukęs pastiprinimo smogė klajoklių stiliumi – pirmiausiai gretas išretinęs strėlių spiečiais. Sąjungininko Tochtamišo į Ordos sostą pasodinti nepavyko, žlugo visi svaigūs geopolitiniai sumanymai. O jei būtų laimėjęs, tai Vytautas gal būtų užėmęs pačią Maskvą ir net didelius tolyn besidriekiančius plotas, gal savo sostinę būtų perkėlęs į šį didžiausią Rusijos miestą, gal mes būtume išsiblaškę po visą Aziją, gal ir ta rudaakė turkė vardu Zeynep iš Juodosios jūros pakrantės Trabzono provincijos kalnynų būtų buvusi mano bendrapilietė.

Dabar gi ji – tik egzotiška studentė, atvykusi pagal mainų programą į Šiaulių kolegiją, – besimokanti, įdomiai leidžianti laiką, keliaujanti ir lankanti įdomesnes Lietuvos vietas. Telieka, palinkint sėkmės, spustelėti ranką ir pasakyti: „Hosca kal, kiz...“ („Iki pasimatymo, mergaite...“).