Kiekvienas geležinkelio tarnautojas visais laikais privalėjo ir dabar privalo puikiai žinoti geležinkelio signalus. Ką reiškia vienoks ar kitoks traukinio ūktelėjimas, vėliavėlės pakėlimas, traukinio tūtavimas, nurodo instrukcija, kuri kaip patogaus formato kietais viršeliais knygelė yra mano viršininkiško kabineto „arsenale“...

Taisyklės, įvestos dar caro laikais, vėliau kiek pakeistos tarpukariu, ir po karo pasiliko beveik tokios pačios. Beveik tokios pačios jos buvo ir visoje Europoje.

Vadovo įžangoje skelbiama, kad signalai, numatyti instrukcijoje, privalomi visoms geležinkelio grandims bei dirbantiesiems. Nurodoma, kad yra dieniniai, naktiniai ir visą parą naudojami signalai. Jie buvo matomi ir girdimi, skleidžiami maršrutiniais ir lokomotyvų šviesoforais, šviečiančiais diskais, kilnojamaisiais ženklais bei signalais, lokomotyvų ir tarnautojų švilpukais bei rageliais.

Nelabai sudėtinga, tačiau norint išlaikyti reikalingus geležinkeliečiui egzaminus, tekdavo stropiai pasimokyti.

Iškelta raudona vėliavėle arba raudonos spalvos žibintu įsakoma sustoti, geltona – leidžia važiuoti. Žalias žibintas ar baltas diskas ant kotelio budėtojo rankoje taip pat leisdavo važiuoti. Tikriausieji, universaliausieji signalizavimo prietaisai buvo prie įvažiavimų į stotis stovėję semaforai. Pasuktas hidrokolonėlės čiaupo snapas ar ant jos pakabintas žibintas taip pat įspėdavo mašinistą.

O pats mašinistas dažniausiai naudodavosi garsiniu signalu. Vienas ilgas signalas reiškė, kad traukinys išvyksta, trys trumpi - ruošiasi sustoti, du ilgi įspėdavo konduktorių, kad reikia atleisti stabdžius, o ištisas vieno ilgo ir trijų trumpų ūktelėjimų signalas įspėdavo apie pavojų...