Raimondas Guobis. Jaunasis Božolė jau atvyko...
Lapkričio 19-ąją, šeštadienį, siaurojo geležinkelio traukinukas dundėjo iš Panevėžio į Troškūnus, jaukiai šiltuose vagonuose veždamas daugiau negu šimtą smaguolių į dar vieną tradicinį Božolė vakarėlį. Idiliška stotis, žibintais apšviestas takas, paslaptingos prieblandos, mįslinga Gitanos šypsena, bažnyčios požemių paslaptys, vienuolyno rūmų dvasia, iš butelių išlaisvintas jaunas, o kartu ir brandesnis vynas, menkų emocijų guliašas, vaisiai ir muzika, šokiai bei miela bičiulystė.
Traukinys, dūsliai ūktelėjęs prieš Latavėnų kelio pervažą, į tamsos apgaubtas erdves pūsdamas aitrių dūmų debesėlius, žiburių žiburiais kaip vidutinis miestelis mirguodamas, lokomotyvu bei trim geriausiais vagonais pusę šeštos atvyko į Troškūnų stotį. Pirmoji grupė mikliai sugužėjo į šįkart kiemo žiede stovintį autobusą, ir pajudėjom į Troškūnų miestą.
Su legenda ir senąja istorija mano garsiame kalbėjime, šiltos darganos sutikti istoriniame mieste, smukome į šventorių, po to leidomės į garsiuosius požemius. Apie bernardinų kuriamą pasaulį, garsiąją gimnaziją, vis dar nesurandamus tunelius bei didįjį, tik skaidrios sielos žmogui prieinamą lobį. Apie garsųjį architektą Pietro de Rosį ir apie prieš šimtmetį sunaikintą didįjį bokšto varpą...
Vienuolyno namuose šiemet tylios, mąslios, rudens vakaro romantikoje tirpstančios muzikos nebuvo. Nuspręsta liaudiškai padūkti – griežė tautoje gerai žinomas kaimiškas „bendas“, vadinamas „Nešpėtnais bernais“. Tad be jokių mindžikavimų daugybė jau traukinyje įsilinksminusių piliečių drąsiai leidosi šokio judesin.
Apie jaunojo vyno božolė tradicijas kalbėjo Gintaras Šileikis. Taip taip – iš ankstesnių švenčių žinomas improvizuoto baro „bromo“ užrašas skelbė „Le Beaujolais nouveau est arrivé“ – jaunasis Božolė jau atvyko. Toliau – apie vienuolių benediktinų vyno gamybos tradicijas, apie prekybą gardžiuoju gaminiu, apie tik 1951 m. gimusią tradiciją trečiąjį lapkričio ketvirtadienį rengti jauno, šių metų vynuogių derliaus vyno ragavimo šventes. Apie tą tradiciją išpopuliarinusį vyndarį Georgą Dubenfą, kuris jaunuoju vynu pirmiausia aprūpino Paryžiaus restoranus bei vynines. Tą tradiciją puoselėja jau daugiau nei 200 šalių jaunojo vyno mėgėjai.
Daugelis pastebėjo, kad šių metų „Božolė“ ypač malonaus skonio. Prisiminėme ir garsųjį Anykščių krašto vyndarį Balį Karaziją, jo gamyklėlę, jau tarpukariu buvusią didžiausia vaisių vyno gamykla Pabaltijyje. Apie legendą, kad anykštėnų vyną gėrė Anglijos karalienė. Patylėjus apie sovietmečiu, na, ir vėliau daugeliui išsiugdytą pražūtingą pomėgį ir gebėjimą būti „boyan rouge“ – daug pakeliančiu...
Žodį tarė ir Troškūnų klebonas kan. Saulius Filipavičius, ir buvo svaigiai linksma tame mazurkos ritmų skandinamame pasaulyje. Skambėjo taurės, sukosi poros, garsiai skambėjo muzika, dar garsiau bičiuliškai linksmi balsai. Bet tai, kas gera, labai greitai pasibaigia. Atsisveikinimo polkutė, maršiukas, muzikantų baltanosių batų ir siaurabrylių skrybėlių mirgėjimas, atsisveikinimas – ir vėl autobusas, vėl traukinukas ir kelionė. Šioks toks liūdesys ir prisiminimas to, kas jau čia buvo...
„Božolė“ šventės Troškūnų vienuolyno namuose pradėtos rengti daugiau nei prieš dešimt metų, kuomet tą tradiciją su didžia išmone kūrė, ugdė, šlifavo Gintaras Kerbedis su savo komanda. Būdavo daug estetikos, daug darbo, kad kiekvienas žiburėlis šviestų ten, kur reikia, kad obuolys krepšyje gulėtų ne tamsiai žaliu bet skaisčiau raudonu šonu pasisukęs. Įvairiausių rūšių sūriai ir, žinoma, pikantiško skonio „Troškūnų troškinys“, įnešamas juodame „sagone“ tiesiai iš įkaitusios vienuolyno virtuvės bernardiniškais rudais abitais pasipuošusių Vasiuko vyrukų... G. Kerbedis, jau Siauruke nebedirbantis, su vyno populiarinimo tradicijomis tebedraugauja – „Božolė“ vakarėlį dar penktadienį surengė „Nykščio namuose“ Anykščiuose.




.jpg)





