Kino moneta, ta penkiolikos kapeikų nominalo mažylė. Ne šiaip sau kapeika, bet jubiliejinė, su galingąją Sovietų sąjungą simbolizuojančiomis darbininko ir valstietės figūromis, jų rankose, iškelti darbui, kryžiuojasi pjautuvas ir kūjis. Su tokia moneta vaikystėje mes įeidavome į kiną, jos užtekdavo bilietui, kad pažiūrėtum žurnalą ir visuomet įdomų filmą. Neįdomių tarsi ir nebūdavo, nes nieko įdomesnio dar nebuvome regėję.

Atminties sraigteliai sukasi ir vilioja, tarsi šaukia: „Tai pažiūrėkime dar kartą „Nesugaunamųjų“... Buvo toks smagus vesterniškos dvasios filmas, taip patikęs paaugliams, „Nesugaunamųjų keršytojų nuotykiai“ ir po dar gal pora filmų – jo tęsiniai. Kapitoną Kutasovą persekioja raudonieji. Jis važiuoja traukiniu. Ima šaudyti į besivejančius drezina. Keliais kolto šūviais prakiurdo sąstato gale prikabintą degalų cisterną, ją padega ir atkabina. Įsiliepsnoja ugnies kalnas, sprogsta, bet juodomis odinėmis striukėmis apsirengę čekistai laimingai prašoka liepsnas ir artėja...

Kinas Žaliosios mokykloje, kinas ir Svėdasuose – šeštadieniais prieš šokius. Salėje pilna rimtų piliečių, suaugusių ir jaunesnių, gausu ir girtuoklių, ir šiaip neramių vyrukų. Išėjus į lauką, dažnai kyla vesterno kūrėjų dėmesio vertų grumtynių, kai daužomasi kumščiais, spardoma, kažkas krinta, pasipila kraujas, guli apsvaigintas, nerišliai kalba. Iškviečiama greitoji, kuri dažniausiai jokių nukentėjusiųjų jau nebesuranda.

Kinas tuoj po karo buvo rodomas ir Siauruko vagone, kuris keliaudavo – būdavo vis pervežamas iš stoties į stotį. Sustoja stotyje, žiūrovai, jau žinoję iš anksto, numatytu laiku sueina į jo vidų. Pradžioje rodomas žurnalas: gal „Fitilis“ (lietuviškai būtų „Knatas“) ar „Tarybų Lietuva“, paskui kino mechanikas eina tarp eilių ir plėšia bilietus, kemšasi į kišenę kapeikas.

Tuo metu tarsi didesnių pramogų ir nebūdavo, net neišgalint sumokėti už atliktus darbus, tais sunkmečiais, kai atlygis ne tik vėluodavo, bet ir visai pražūdavo, kaip deramą kompensaciją parodydavo kiną. Kiną, kuriame dažnai rodydavo tokius pat paprastus žmones, kurie, vedami idėjos, dirbo, kovojo, aukojosi, visai apie atlyginimą nemąstydami.

Kinas atgimsta ir mūsų senojoje stotyje, pernai buvo rodomas senajame stoties sandėlyje. Kinu mes žavėsime Siauruko muziejaus lankytojus ir šiemet, būtinai surengsime rusiško revoliucinio ir tikro amerikietiškojo vesterno peržiūras.

Tegul dunda traukiniai, tegul skrieja žirgai stepėmis ir prerijomis, tegul aidi šūviai, liejasi kraujas – juk kaunamasi už teisybę, už šviesesnę ateitį, lygybę, brolybę...