Raimondas Guobis. Išgerk arbatos, pasidėk bagažą...

Instrukcija, kaip elgtis: ką daryti, ko nedaryti... Mano nuotrauka.

Kelionės jausmas ir pagava, kuomet norisi ką nors nusipirkti, gal paskaityti laikraštį, gal arbatos, o gal tiesiu taikymu šauti į vagoną-restoraną. „Pravda“ ir arbata – tiesiog ant stalelio vagone, kuriame tu sėdi, nors tavo bilietas ir ne į kupe, bet „plackartas“ ar bendrasis. Joks čia biznis ta arbata, veikiau rūpestingas dėmesys...

Teko gi ir man dar sovietmečiu traukiniais tolimaisiais pakeliauti: ir iki Maskvos, ir iki Kijevo. Smagu matyti, kaip žmonės įlipa, išlipa. Ilgas valandas sėdėdami vagone, žvalgydamiesi pro langą ir vienas į kitą pažvelgdami, ima palengva kalbėtis, net susibičiuliauja, o atsisveikindami jau kviečiasi vieni kitus į svečius, pasikeičia adresais, telefonais.

Pažvelgus į šitas stiklines, ausyse iškart nuskamba tolimų žodžių aidas: „Gal arbatos?..“ Mano nuotrauka.

O dyzelis, būdavo, šauna tolyn. Vėl įlipa nauji keleiviai: ar kokia bobikė iš menkos stotelės, keliaujanti į Maskvą dešros ir grietinės, ar koks kareivis, visai netikėtai atostogų gavęs. Ir vėl lipdosi naujas pasaulis, ir vėl keliauja ant stalelių garuojanti arbata.

Besišypsanti palydovė apie arbatą užsimindavo nuolat. Atnešdavo ant padėklo, paprastai keliaudavo per vagoną su daugybe arbatos stiklinių, daug jos keliaujantys gerdavo. Stiklinės sudėtus į metalinius apgaubus, tokius paraitytus, su rankenėlėmis – kad patogiau būtų laikyti ir kvapnaus gėrimo karštumas rankų nedegintų.

Visa siena saugojimo kamerų. Mano nuotrauka.

Dar viena įdomybė – tai 15 kapeikų mokesčiu pamaitinta saugojimo kamera, kuri užsitrenkdavo, susirinkus skaičiukų šifrą. Kai grįžau iš kelionės į Taškentą, sumaniau dar vieną dieną pasilikti Vilniuje. Įdėjau į tokią saugyklą savo krepšį su visais dokumentais ir gėrybėmis, uždariau – ir galiausiai pamiršau skaičių kombinaciją. Gerai, kad nors spintos durelių nesupainiojau. Rytojaus dieną su šiokiu tokiu nerimu susiradau šitų saugyklų prižiūrėtoją. Šiek tiek bumbėdamas senis su manimi nusileido į požeminę salę, atrakino, dar paklausė, koks tas krepšys ir kas jame buvo, patikėjo manim, paėmė 50 kapeikų už žioplumą ir taip sugrąžino mano gėrį.

...Tai tokios mintys mintelės iš senų laikų, atminty išnėrusios, bevaikštant po Lietuvos geležinkelių muziejų Vilniuje...