Siauruko muziejaus sezono metai nors ir įdomūs, vis kitokie, tačiau praskrieja neregėta sparta. Rodos, tik ką buvo pavasaris, o štai jau ir ruduo vėlyvas, vėlyvas. Daug kas atmintyje ilgesniam laikui nusėda, o daug kas išsitrina, juk žmonių žmonelių muziejų aplanko tūkstančiai.

Kartais nustembi, kai pamatai girdėtus iš radijo ar televizijos laidose matytus žmones. Štai vieną jau rudens darganomis ir žvarba paženklintą pirmadienį atvyko broliai bernardinai. Visa Vilniaus konvento brolija – keturi elegantiški, šiltai ir patogiai pasirėdę, tarsi į kalnus būtų išsiruošę vyrai. Tik brolis Astijus Kungys kaži kokių reikalų pristabdytas pasiliko parapijoje.

Brolis Arūnas Peškaitis pasirodė labiausiai pažįstamas, juk kadaise mano rengtoje konferencijoje „Troškūnai: praeitis, dabartis, ateitis“ dalyvavo, apie Šv. Pranciškų, jo mokymą bei bernardinus Lietuvoje ir Troškūnuose įdomiai kalbėjo. Tad ir vaikščiodami po muziejaus ekspozicijas pokalbyje vėl ir vėl bernardiniškan pasaulin, jo praeitin ir dabartin panirdavom. Geras buvo tas mūsų laikas, dažnai mūsų bičiulišką susitikimą prisimenu.

Kartą užsuko vienišas vokietis. Buvo dar beveik žiema, bene vasario mėnuo – dėl didesnės grupės muziejuje budėjau. Atėjo lėtai, koja į koją, šypsojosi, ir mes abu angliškai susikalbėti bandėme. Bet gi pas kaimyną Vladuką jo jauniausioji anūkė Beatričė viešėjo, kartu buvo dar dvi mergaitės, ir atbėgo jos su drezina pasivažinėti.

Ir ėmė gi smalsiukės tą vokietį angliškai kalbinti ir kiek daug iš jo išklausinėjo! Apie tai, kaip tas vienišius jau gal antrą mėnesį savo automobiliu-nameliu keliauja, kaip jam įdomios tokios egzotiškos, netikėtos vietos, tiek susibičiuliavo, kad net savo pasą išsiėmė, rodė, pasakojo, visokių valstybių vizų spaudus dokumento puslapiuose rodė. Įdomus buvo tas susitikimas.

Ekskursija nuo Ukmergės ir jų bendruomenėje viešinčios kelios turkų mergaitės.

Och, ech, kaip joms, toms kalnynų prie Juodosios jūrų gyventojoms, įdomi Lietuva, įdomus muziejus, įdomus garvežio mechanizmų pasaulis.

Tik rudos akys žvilga, smalsiai žvalgosi, o mergaičiukės vis ko nors paklausia.

Rygos pasaulis egzistuoja visai šalia. Juk šio didelio pajūrio miesto gyventojai mūsų muziejuje lankosi labai labai dažnai. Tik išgirsi rusiškai teiraujantis, tai jau ir žinok, kad čia bent 99 nuošimčiais spėjimas teisingas – lankytojai iš Daugpilio arba iš Rygos.

Pradedame gi kalbėtis, tame mieste daug rusų, na, ir veik visi ten gyvenantys latviai puikiausiai rusiškai kalba. Tai ir imam kalbėtis apie to miesto įdomybes, apie bokštus, pramogas, jūrą, ir paprašau jų nupiešti Rygos įlankoje gaudomas ir visiems žinomas mažas žuveles – šprotus...