Pirmąją rugpjūčio dieną Anykščių geležinkelio stoties viršininko Jono Beliausko žmonai Genovaitei sukako devyniasdešimt metų. Žvaliai nusiteikusi, jaunatviška ir moderniai elegantiška jubiliatė vieną gražią rugpjūčio popietę užsuko į Anykščių geležinkelio stotį, brangių atsiminimų kupiną pastatą, kurio antrame aukšte įrengtame bute pragyveno daugiau nei keturiasdešimt metų.

Ji iš Skapiškio, valaką valdžiusio miestelio ūkininko duktė. Augusi dar keturių seserų apsuptyje. Kuomet prasidėjo pokario baisumai, trėmimai, tėvelis pernelyg neišsigando, nes jo namuose vien moterys, tokia šeima, jo manymu, sovietų valdžiai negalėjo užkliūti. Tačiau žmogų apkaltino samdinių išnaudojimu, juk visus darbus ūkyje įveikti vienas žmogus nevaliojo. Areštavo ir išgabeno į Sibirą, o dukterys pasklido kuri kur.

Genovaitė, baigusi Skapiškio gimnaziją, išvyko pas Panevėžyje gyvenančią sesę. Ten gyvendama, lankė buhalterijos kursus. Kuomet reikėjo rinktis gal iš trijų vietų, ji darbui pasirinkusi Anykščius. Buhaltere komunaliniame ūkyje darbavosi vos kelis mėnesius, mat, vieną rytą pasikvietęs pats vykdomojo komiteto pirmininkas, rusas, paliepė pasiieškoti kito darbo. Geruoju. Pasiteisino, kad kitaip negalintis, mat, paaiškėjo, kad tėvelis – „liaudies priešas“, o komunalinis ūkis priklausęs vykdomajam komitetui, todėl jo struktūrose galėjo dirbti tik „žmonės su švaria biografija“...

Nenusiminė labai – greit įsidarbino gyvulių supirkimo punkte, dirbo ir banke. Su savo mylimiausiu Jonu, jau tuo metu stoties viršininku tarnavusiu simpatišku jaunuoliu, susipažino perone, prie fontano, mat, šventadieniais jaunimas ten mėgdavo susirinkti. Po to buvo patys smagiausi gyvenimo metai: vaikų Jūratės, Algio ir Kęstučio gimimas, džiaugsmai ir vargai, juos auginant, po to – anūkai, o dabar jau ir proanūkiai, kurių dauguma jau tiek ūgtelėję, kad lanko mokyklėlę.

Geležinkelio stotyje kartu su vyru pragyvenusi daugiau nei keturiasdešimt metų, dabar glaudžiasi jaukiame bute Pušyne. Mėgsta pasivaikščioti, nueiti į bažnyčią, į įdomesnius koncertus, renginius. Sovietmečiu, nors ir buvo galimybių –lengvatiniai bilietai geležinkelio tarnautojams ir jų šeimoms, – tačiau niekur tolėliau nenuvyko, nes Jonas buvęs tikriausias namisėda.

Tačiau per paskutiniuosius kelerius metus beveik dvejus metus jau praleidusi užsienyje. Du kartus lankėsi Amerikoje, viešėjo ten pas seserį, praleido net vienuolika mėnesių, beveik tiek pat laiko pragyveno ir pas sūnų Algį Ispanijoje.

Tačiau geriausia – Anykščiuose.

Jubiliejų švenčianti Genovaitė Beliauskienė buvo atvykusi į senąją stotį, susitiko su muziejininkais, Aukštaitijos siaurojo geležinkelio administracijos atstovais, puikiai nusiteikusi, pražvelgė pro antrojo aukšto langą ir tarsi karalienė palaimindama mostelėjo ranka.