Tikrų tikriausia kurorto apraiška – Anykščių siaurojo geležinkelio stotyje beveik visus birželio savaitgalius darbavosi, o vėliau dingo pradingo – rodos, geresnę vietelę Šiaulių miesto „brodvėjuje“ ar dar kažkur susirado – senoviniu būdu fotografuojantis ir čia pat, visiems stebint, fotonuotraukas gaminantis fotografas Kęstutis Kumža. „Tarsi Jūrmaloje...“ – stebėjosi keliautojai ir sėdo, rikiavosi, rėdėsi „paveiksluotis“.

Kalnelyje, šimtamečių klevų ir liepų ūksmėje, ant plačiai išskėsto trikojo iškėlęs senovinį šveicarų firmos SINAR fotoaparatą, taip egzotiškai prieš pradėdamas fotografuoti po tamsia marškute palendantis, sumaniai kadrą gaudantis šmaikštus, lieknu buvusio futbolininko smagumu fotografas K. Kumža kvietė „paveiksluotis“ senoviniu būdu. Štai jums ir XIX amžiaus pabaigoje bei XX amžiaus pradžioje taip tautoje buvusi populiari „penkiaminutė“!

Iš tiesų, fotografuojama ir nuotrauka čia pat pagaminama apytiksliai per penkias minutes. Jums uždės madingą, stilingą skrybėlaitę, solidžią kepurę su snapeliu, nuteiks rimtai laikytis ir nejudėti, o jau tada ištrauks negatyvo lapelį dengiančią plokštelę, geroms sekundėms atvers plačia vaivorykštine akimi švytinti sovietinį objektyvą ir – nufotografuota. O štai tada – visa įdomybė. Plokštelė uždaroma į tamsų lagaminėlį, kur per tamsias rankoves meistras sukiša savo pirštinėtas rankas. Ten įgudusiais pirštais fotoplokštelę – popierių išima iš kapsulės ir panardina kelioms minutėms į vonelę su ryškalu. Tuomet toje pačioje slaptavietėje plauna vandenyje ir įmerkia į šarminį baliklį. O jau štai tada atveria stebuklingąjį lagaminėlį ir ištraukia fotopopieriaus lapus.

Visi tiesiog nuščiūva – ant jų nieko nematyti! Tačiau dar kartą įmerkti į paslaptingą skystį popierėliai akimirksniu atveria vaizdą. Tamsiu tonu beveik kvadratinė – 10 „ant“ 13 centimetrų dydžio fotografija.

Štai kur didysis stebuklas ir patyrimas, kaip kadaise nuotraukos buvo daromos. Tėveliai čia negaišuodami ima aiškinti savo mažyliams, kad ir jie kadaise, panašiai raudona šviesele pasišviesdami, didintuvu apšviesdami fotopopierių, iš vonelės į vonelę jį dėliojo ir fotografijas gamino. Visiems didis džiaugsmas – ir prisiminimas, ir pirmas patyrimas, už kurį ir kelių eurų ne gaila.

Tad fotografas, mielai praleidęs laiką, pabendravęs, pajuokavęs, per dieną, atrodytų, vos keliolika nuotraukų padaręs, jautėsi labai patenkintas ir sakė, kad kaip pradžiai visai neblogai. Visai ne blogiau kaip Pakruojo dvare, kur iki šiol kelerius metus darbavosi. Na, žinoma, čia nėra tokio įspūdingo parko, prašmatnumo, „traktieriaus“, menančio legendinį Tadą Blindą, bet juk ir prie Siauruko juntama vesterno dvasia.

Patenkinta naujais patyrimais ir jo dukrelė Gustė. Juk ir tėveliui padėjo, ir su krikšto tėveliais pirmą kartą mažuoju traukinuku važinėjosi.