Didysis psichodelikos džiazas, kai klausydamasis muzikos pulsavimo per smuiko graudulį girdi, kaip ošia vėjas, kaip linguoja medis ir kaip vis tolyn ritasi per žemę nesustabdomas ir nenumaldomas laikas. Klausydamasis senojo paauglystės pasaulio grupės „Pink Floyd“ kūrybos, jautiesi tarsi į kitą pasaulį patekęs, sugrįžęs po dienos Siauruko muziejuje, iš šiokia tokia monotonija, sustingimo šimtamečiu paženklinto „faktorijos“ pasaulio.

Klausausi nuostabiausiojo, 1977 metais pasirodžiusio jų albumo „Dark side of the Moon“ – „Tamsioji mėnulio pusė“. Juk šis vientisas kūrinys atvėrė tarsi naują pasaulį, užbūrė neišsemiama ir niekada nesibaigiančia tema apie žmogaus gyvenimą. Tuomet, kai mūsų Siaurukas dar per metus perveždavo tūkstančius keleivių bei tūkstančius tonų krovinių, į muzikinį pasaulį vitališko ir puošnaus lokomotyvo žavesiu įsiveržė „tamsusis mėnulis“.

Rodžerio Voterso genijus išsiskleidė. Prabilo į žmogų nesibaigiančia paguodos ir tiesos tema. „Tu jaunas ir gyvenimas ilgas – yra laiko užmušti dieną... Bet kartą tu pastebi, kad dešimt metų pasiliko praeityje. Niekas nepasakė tau, kada bėgti, – praleistas starto signalas“. Esi pasaulyje, kur generolai žaidžia tikrus karus, kur nejučiomis esi paverčiamas sraigteliu, kažkieno įrankiu, įkaitu. Daugybė žmonių paskendę skurde, nelaimėse, miršta iš bado, o išsigelbėti galima tik kitoje mėnulio pusėje?.. Bet viltis sudūžta – mėnulis neturi kitos pusės. Realybę iškraipo, įsuka į bėgsmą, materijos troškimą pinigai, užgriūna karas, reformos, besikapanojant problemose atsėlina liga, prisiartina senatvė, ištinka beprotystė bei mirtis.

Šitą skambesį visi, kurie ką nors išmano bei labai gerai ir geriausiai išmano apie muziką, meną, pripažino šedevru. Tiesiog apmiršti, kuomet į ritmišką pulsavimą įsiveržia saksofono garsai, kuomet plaka tikrų tikriausia žmogaus širdis, muša valandas laikrodis, skamba monetos, nuaidi nelabai linksmas, kraupokas juokas, kaukia kylantis lėktuvas, sunkai atgaudamas kvapą bėga, tarsi į traukinį skubantis, į paskutinį vagoną dar įsikibti bemanantis žmogus.

Kuomet įsinori trankaus, tarsi apie nieką nemąstančio, tik kuo greičiau pirmyn einančio, viską nugalinčio ritmo, užsidedi AC/DC plokštelę.

Juk jie dunda, geriausiai pragariškąją „Hells Bells“, iš kurios atlėkę dundesiai, sunkiojo roko traukinys tarsi visas kliūtis nuo kelio šluoja, ir nebereikia čia jokių „Back in Black“, geriausiai tinka „Drink on Me“ arba „Shake Leg“.

Tam, kad iš trankiojo jų ritmo norėtum patekti į niekada nesibaigiantį rokenrolo pasaulį, ten, kur karaliavo tais pačiais 1977 metais su šiuo pasauliu išsiskyręs Elvis Preslis.

Juk jis taip mėgo traukinius. Tas žavesys ir rokenrolo ritme su daina „Mystery train“ dundėjo kaip nesustojantis lėkimas, nesustojanti viltis.

„Train train comin down down the line...“