Raimondas Guobis. Ir vėl – Amerika, Amerika...

Keliu bokalą litrinį už Ameriką. Mano „selfis“.

Siaurojo geležinkelio stoties viršininko istorijų ciklą pradėjau pernai straipsniu apie Ameriką. Rašau apie šią nuostabią šalį ir šiemet. Liepos 4-ąją minėjau su savo prosenelio Antano Andriuškevičiaus ir visų kitų tautiečių, kada nors gyvenusių, dirbusių ir dabar tebegyvenančių Amerikoje, atmintimi, jų dvasia, su viltimi, kad jie ten materialių ir dvasinių gėrybių prisiėmę sugrįš į tėvynę Lietuvą ir su amerikietiška energija čia darbuosis.

Žinau, kad jei būčiau prieš šimtmetį pakliuvęs į Ameriką, mane labiausiai būtų sužavėjusi Misisipė ir jos garlaiviai. Didžioji upė, kuri savo rausvais vandenimis pavasariais ar po didžiųjų liūčių ištvindavo iki begalybės. Keliauti ja ar būti garlaivio įgulos nariu, gal net kapitonu, gebančiu pagal kranto šešėlius ir tiesiog nenusakomu jausmu atspėti, kur seklumos, kur tėkmės gelmėje styrantys pavojingi kelmai ar akmenys. Neįkainojama. Juk garlaivis kainuoja šimtus tūkstančių.

Gal ten būčiau sutikęs Marką Tveną, kuris taip sumaniai valdė nuostabiausiąjį didžiosios upės garlaivį? „Marku tvenu“ ir dabar vadina upės gylio skalę, beveik keturių metrų, kurioje jau nebaisu jokiam garlaiviui.

Amerikos geležinkelių žemėlapyje aukštai aukštai matyti Bostonas, žemiau – Niujorkas, miestai, kuriuose dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą gyveno mano prosenelis Antanas. Mano nuotrauka.

Tądien galvojau ir apie Amerikos geležinkelius – juk jie nukonkuravo garlaivius, juk jie ėmė pašėlusiu greičiu dundėti po naująją žemę, jų plieniniai keliai išraižė visą šalį ir Misisipės pakrantes, leidosi žemyn ir aukštyn nepalyginamai greičiau, nei įprasti garlaiviai.

Apie tuos svajonių šalies geležinkelius XX amžiaus pradžioje žaviai rašė Juozas Tumas-Vaižgantas, jam jie atrodė kaip smagūs, stilingi ir labai darbštūs darbininkai.

Šį XIX amžiaus žemėlapį dovanojo Olga iš Mineapolio. Mano nuotrauka.

Apie tą lūžį ir Markas Tvenas rašė, pasakojo apie gerai uždirbančius, pagarbius laivavedžius, apie tikriausius turčius – garlaivių barų savininkus, kurie per vieną kelionę Misisipe aukštyn arba žemyn susižerdavo iš savo klientų apie tūkstantį dolerių.

Į Stoties gatvę Anykščių mieste, visai prie mūsų mažojo geležinkeliuko, kiekvieną vasarą atvyksta vasarotojų iš Mineapolio, iš žavaus Misisipės aukštupio miesto. Ten gyvenanti bičiulė Olga man ir atvežė Amerikos geležinkelių žemėlapį. Žemėlapį, žyminti plieno kelių tinklą XIX amžiaus viduryje.

Dažnai jį išimu iš amerikietiškos tūtos ir ištiesiu – tuomet, kai sulaukiu svečių iš Amerikos.  Amerika, Amerika...