Siauruko muziejuje lankėsi TV3 televizijos filmavimo grupė, Nijolės Pareigytės, matyt, vesterno žvaigždutės žymens vertos, vadovaujama. Gal ta jų laida bus moterims? Sako, kad moterims, mat ir pavadinimas – „Mes pačios: vasara“. O, kaip stiprina šeimas kelionės Siauruku ar pabuvimas muziejuje, yrimasis drezina, įkaitus stumdant plieninę rankeną, ar važiavimas, besilaikant vienas kito, triračiu bėgiais. Tad nėrėme į netikėtumo žavesį!..

Galėjom pasijusti kaip Boni ir Klaidas ties senovine patranka ar senosios kino studijos palikimo šautuvą suspaudę rankose, grėsmingai jį iškėlę. Juk čia pat ta, rodos, vis dar paraku kvepianti vietelė, kur filmo apie smagųjį traukinio apiplėšimą, kurį įvykdė Saulius ir Paulius, susišaudymo atomazgoje taikliu šūviu į smarkuolį gruziną tašką padeda teta Beta. Štai ir laiminga plėšikiškos pasakos suaugusiems pabaiga.

Šviesiaplauke energija Nijolė nuskriejo per stoties peroną, žirkliuodama, baltai mirgėdama, sijoną taisėsi, žergė, mynė karališkai raudoną triratį, kilstelėdavo rankas, sušukdavo: „Vau, kaip nuostabu...“

Po to – stoties viršininko kabinetas, šioks toks ekskursas į senuosius laikus, pastebėjimas, kad kelionės Siauruku taip pat, be abejonės, stiprina vyrų ir žmonų šeimyninius santykius. Juk abu jie kaip kokie klajokliai kelionėse „Siaurukas plius dviratis“ pasikeisdami tempia paskui dviratį priekabikę su langeliais, o joje palaimingai snaudžia, krykštauja ar kelionės potyrius išgyvena net ir kelių mėnesių kūdikis. Štai kokia stipri kelionės dvasia, gebėjimas kūdikiu rūpintis kelių dešimčių kilometrų kelyje. Šeimos stiprybei pliusas net ir bendra kelionė vagone Rubikių link.

Šviesus ir artimas pabuvimas neįprastoje vietoje, žuvienės ir kitų gardybių ragavimas. Su pastebėjimu, pasakymu: „Man nieko tau negaila, mieloji“. Švelnus prisiglaudimas monotoniškuose dundesiuose beskęstančiame iš kalnų besileidžiančio mažojo traukinuko vagone...