Ankstyvas pavasaris, dar gera valanda iki pietų. Stoties tyluma ir ramybė. Vieniši žingsniai – nedidelio ūgio moteris nedrąsiai pereina peroną, kopia laiptais ir užeina į stoties rūmą. Užeina papasakoti savo įstabią istoriją.

Ji iš Maskvos, atvyko visiškai viena. Jai daugiau nei šešiasdešimt. Tik truputį daugiau, ir ji jau keleri metai nebedirba, visai neblogai pragyvena iš pensijos ir turi nepaprastai daug laiko. Laiko mąstyti, laiko daryti, ką panorėjusi, laiko keliauti. Prisiminė tad savo senelį, labai stipriai prisiminė, ir kartu su pavasariniu vėju ją aplankė ypatingas noras nukeliauti tenai, kur senelis gimė, gyveno.

Knygelėje aiškiai užrašyta, kad tai – Kvyklių kaimas. Žinoma, dabartiniame žemėlapyje jo nesuradau, bet pasitelkęs smulkesnį ir senesnį, patyriau, kad tas Kvyklių sodžius visai netoli Utenos, tik šiek tiek Vyžuonų link nukeliavus. Ten ir gimė jos senelis.

Buvo dar caro laikai, darbo ne visiems Lietuvoje pakako, tad lietuviai kaip tie žvirbliai pasipylė po užsienius ir didžiąją Rusiją. Nukeliavo jaunas vyras nuo Utenos iki pat Kinijos pasienio, dirbo ten prie geležinkelio statybos, po to jį prižiūrėjo, gal būtų taip ir užsilikęs tolimajame Charbine, tačiau Spalio perversmas viską apvertė aukštyn kojomis. Valstybių sienos buvo perstumdytos, Charbinas pasiliko kinų pusėje, todėl išvyko iš ten. Gyveno Maskvoje...

Sovietinis saugumas netruko apkaltinti šnipinėjimu, gyvenant prie didžiosios priešiškos valstybės sienos, nuteisė. Į lagerius pakliuvo ir moters tėvas, ir brolis. Ji gi, daugybę baimių išgyvenusi, karą pergyvenusi, išliko, darbavosi, sostinės gyvenimo įdomybėmis, kultūra nuostabiausia gaivinosi. Kremliaus kurantai skaičiavo valandas, dienas, metus. Stalinas, Chruščiovas, Brežnevas, Andropovas, po to taikioji revoliuciją ir demokratiją įskiepyti bandęs Jelcinas. dabar vėl gyvena valdomi tvirtai, Putinas pasirengęs sugrąžinti išblėsusią imperijos šlovę ir didybę.

Kaip ten, Maskvoje? Visai neblogai. Jau per tiek metų įpratusi, pensija nėra didelė, bet ji moka taupiai pragyventi ir dar sutaupyti.

Prisėdo ant suolelio, atsiduso lietuvio nuo Utenos palikuonė. Kaip sakoma – prisėdo prieš kelionę. Atsisveikinom ir išėjo, iškeliavo Utenos link, kad galėtų įžengti į jos senelį išauginusį sodžių, nusilenkti tai šventai žemei.