Raimondas Guobis. Pokario aidas ir bilietai

Įmuštas į vokietmečio laikų bilietą lietuviškas spaudas su Vyčiu. Mano nuotrauka. Vokiškojo bilieto fragmentas. Mano nuotrauka. Sovietinis bilietas. Mano nuotrauka. Sovietinio bilieto fragmente – Vašuokėnai ir dar Surdegis... Mano nuotrauka.
Bilietai seni, dar vokiečių. Mano nuotrauka.

Bilietai sovietiniai ir senesnieji – visi jie, tikriausi istorijos liudytojai, pagarbiai sudėti stoties viršininko kabinete, ant didžiojo stalo, po stiklu. Skirtingi. Štai tarpukario Lietuvos dizainą išsaugoję, pirmųjų vokietmečio metų bilietai, kuriuos pakeitė paprastesni, po to ankstyvasis sovietmetis ir, atrodytų, nesugriaunamos valdžios tvirtybė kartu su dešimtmečius nekintančiomis kainomis, įprasminta kietuose kartono bilietuose.

Dailiai išmarginti, bene 1941 m. pabaigos bei 1942-ųjų pradžios bilietai. Kol dar jiems pakako ruošinių, užsilikusių iš nepriklausomos Lietuvos... Tačiau margam, puošniam kartonui pasibaigus, bilietus ėmė štampuoti ant paprasčiausio, šiek tiek melsvo, kieto popieriaus. Kainos įmuštos, nurodytos jau Reicho markėmis ir pfenigais, o štai štampukas įmuštas dar senas – senosios Lietuvos. Toks mielas, viltingas – su lietuvišku įrašu ir šuoliuojančiu Vyčiu.

Pirmaisiais pokario metais bilietai visai nuplonėjo, tačiau tas vienintelis Stalino epochos reliktas labai įdomus ir vertingas. Atspindi tą grėsmingą pasaulį, sovietizmą tikriausią, nė vieno lietuviško žodelio ant jo nėra. Net stočių pavadinimai, Vašuokėnai ir dar Surdegis, atspausti rusiškai.

To meto rūstumas, nuolat siautėjantis saugumas. Nuolatos atvedami iš Anykščių saugumo kaliniai, sodinami į gyvulinius vagonus su grotuotais langais, gabenami į Panevėžio ar Utenos kalėjimus. Tardymui, kankinimams, gal net mirčiai. Kartais būdavo kelias namo, tačiau dažniausiai – į Vilnių, o po to ir į „plačiosios tėvynės“ tyrus. Vergystei, sunkiam darbui, patyčioms, beteisiškumui, badui, šalčiui, mirčiai...

Kuzavenkos vagonas. Jis buvęs lyg ir majoras, apskritai – svarbus KGB žmogus. Jo kabinetas buvęs Anykščių stoties antrame aukšte, ten, kur vėliau, jau po 1950-ųjų, apsigyveno stoties viršininkas Jonas Beliauskas su šeima...

Iš ten daug kam matydavosi Sibiras – „aukšta vieta“ ten buvo. Kai kam ten būdavo „juodai išdirbamas“ kailis. Daug ten visokių nutikimų buvę. O prie jų prisideda suvokimas, kokie dabar ramūs ir laimingi laikai, tereikia tą laimę gebėti sugauti, suvokti savąją esybę...