„Gintarinių vaistinių“ tinklo Aukštaitijos regiono vaistininkės įprastos pavasarinės išvykos maršrutą šiemet nubrėžė į Anykščius. Pasigėrėti pavasariui gimstančiu miestu prie Šventosios, pabūti kartu ir, žavintis dar nesužaliavusiomis kalvomis, giliais slėniais, melsva žemai mirguojančia Anykštos upelio tėkme, pašlaitėmis vingiuojančiais bėgiais riedančiu siauruoju traukinuku nukeliauti iki Rubikių.

Nors diena iš dienos persekiojo vėsa, žemę vilgė lietus, bet ta sekmadieninė kelionės diena išaušo vaiski, skaidri, saulėta. Taip pat žavingai šypsojosi ir kelionę kolegoms organizavusi Orinta, smagus buvo ir solidusis Mindaugas, direktoriumi vadintas. Kelionėje jis išmaniai rūpinosi sveikais valgiais bei gėrimais.

Pro Žažumbrio ąžuolą, plėšikų irštvą, per kanjonais besileidžiantį kalvyną, pro raudonų plytų Bičionių stotelę išlindome į lygius laukus ir greitai greitai, sugaišęs vos 50 minučių, traukinukas įveikė dvylikos kilometrų maršrutą. Visus ypatingai džiuginusi mažoji Patricija. Taip, ji bus dainininke... Taip, jos gyvenimas bus linksmas kaip ir šią saulėtą dieną.

„Žuvienės pašiūrės“ jaukumas, užkandžiai ir stipresnis valgis pietums, nesenstantis Vasiukas ir jo komanda bei Gintaras Kerbedis su Balio Karazijos istorijomis ir baltu bei raudonu vynu. Vaiski spalva, malonus kvapas ir skonis, dar viena, dar kita legendos panašumo istorija. Iš paprasto sodelio Naujųjų Elmininkų apylinkėse iki triumfo pasaulinėje Paryžiaus parodoje ir gražios gražios istorijos, kad Karazijos vynu mėgavosi ir Anglijos karalienė. Plius apie tai, kaip Jos Didenybei viešint Lietuvoje, anykštėnai vyndariai bandė įteikti krepšį su keliais buteliais geriausio Anykščiuose gaminamo vyno. Sakytum, tikriausi pramanai su tikrenybės atspalviais, bet juose daug, oi daug tiesos prigimtinės...

Vis dar neplaukiantis pramoginis laivas, „Vyno ežero“ reklama, mirgantis vanduo, tolumose boluojantis paslaptingasis nepažinto archipelago pasaulis – ir jau į atgal, į miestą Šventosios slėnyje, dundantis traukinys.