Mūsų mieloji kaimynė Baltarusija ir dar mielesnės jos gyventojos – jaunos ir smagios baltarusės, pačios tikriausios „bulbytės“. Didysis nepatogumas, tiesiog vargas, kad mes gyvename skirtingose erdvėse, tad daugybė rūpesčių, tvarkant vizas ir kitokius popierius, o kelionė – tai grynas malonumas.

Keturios besišypsančios, savimi, draugija, nauju pasauliu besižavinčios ir linksmos linksmos moteriškės, jau moterys ir dar tik merginos. Taip, iš Minsko, iš sostinėlės garsiosios, iš rojaus tikriausio, miesto liaudies apdainuoto, kur visi šį tą dirba, kur visais kažkas rūpinasi, kad į šoną nenuklystum, kad gyvenime „nenusivažiuotum“, kad į šunkelius nepasuktum, kad naudingas tėvynei, tautai būtum.

Pasak tuos dalykus išmanančių ir žinančių, genetiškai mes. lietuviai ir baltarusiai, esame tikriausias vienis – vienodi mes, baltai mes, tik anie nuo rusiškos įtakos suslavėję. Bet žmogiškasis molis mūsų visiškai vienodas. Esame giminės tikriausi. Tad net ir nebuvo skaudu, kad visus mūsų didžiuosius ir garsiuosius kunigaikščius: Vytautą, Gediminą, Algirdą, Kęstutį – jie „batkomis“ vadino ir savaisiais laikė. Jei prieštarų išgirsdavo, tai ramiai pratardavo, kad visa tai buvo mūsų visų, buvo bendra – „obščeje“. Tik dabar jų batka didysis Lukašenka, matyt, konkurencijos net ir iš praėjusių amžių neiškęsdamas, tuos senuosius simbolius su Vytimi panaikino, sugrąžino į apyvartą gal kiek pakeistus, bet labai labai panašius į sovietmečiu buvusius valstybės ženklus.

Nūnai bičiuliško anykštėnams Klecko miesto delegacija gi renginyje „Anykščių verslo žiburiai“ svečiavosi, tik jau solidesni vyrai šį kartą atvyko. Nebebuvo tokių žavingų moterų kaip prieš trejetą metų. Šilumos ir jaukumo „kleckiško“ kupinų. Dabar gi vyrai – rimtuoliai. Vieno ūkiškai paklausiau, kaip pavyko pjūties „mūšis“, kaip derlius. Tai jis ilgokai aiškino, tiesiog ėmiau įsivaizduoti laukuose iki vėlumų betriūsiančius baltarusius, nuoširdžiai apgailestaudamas, kad sausra vidurvasarį gerokai derliaus rodiklius „suliesino“, bet viskas gerai, visko pakaksią ir dėl rytojaus nebaisu. Mat, nors ir mažiau, bet produktai pas juos grynesni, veik be vakarietiškų priedų. Ten gi įeini į parduotuvę ir viskas kvepia. Tad jie gyvensią ilgai...

Mano milijonierės. Nepamiršau aš jų. Puikiai besišnekučiuojant, prabėgo ta valandėlė muziejuje. Ir kabučių nereikia prie žodžio „milijonierės“ rašyti, nes jos iš tiesų milijonierės. Ten gi kapeikų nėra, tik rubliai, daug daug rublių. Ir joms ne gaila – man atminimui kaip suvenyrus net kelis tūkstančius beveik naujais banknotais išmetė. Šaunios jūs merginos – jaunos, gražios, nuoširdžios ir turtingos...