Ateina gi vėlyvas ruduo, ateina ir atostogų tamsiadienių, ilganakčių metas. Yra laiko pamąstyti, kas per metus buvo, kas praėjo užkliudydami, kas praskriejo net nepajudindami, nesuvirpindami kapitoniškos ramybės.

Pasirinkimai – darbuotis ūkio reikaluose, vaikščioti į svečius ar į didelį didelį miestą keliauti. Pasižiūrėti, kas ten naujo, kaip žmonės laisvesni ir turtingesni gyvena... O gal įlįsti į archyvų skaityklas bent kelioms dienoms. Tikriausia atgaiva, o kartais net „ekstrimas“. Bet, žinoma, geriausia keliauti ne įprastoje, o dvasinėje kelionėje – skaitant knygas.

Geriau jau pasimėgauti senu ir geru, tegul ir skaitytu detektyvu geležinkelių tema – Agatos Kristi „Žmogžudystė Kale traukinyje“. Tarsi iš paprastos, idiliškos kelionės – garsiu „Taurų“ ekspresu iš Alepo miesto Sirijoje į Europą, traukiniui įstrigus sniego griūtyje, po nakties vagone randamas lavonas. Paslaptingą žmogžudystę tiria garsus detektyvas Erkiulis Puaro, kuris sudėlioja faktus, apklausia liudininkus ir, daug daug mąstydamas, ją išnarplioja. Mąstykime, nes varnos pradės dar žeme tebevaikščiojančius lesioti ir nešioti.

Dar viena knyga – tikriausias balzamas. Tai, žinoma Michel Crichton „Didysis traukinio apiplėšimas“, kurią skaičiau jau gal penkis kartus ir su didžia aistra imu dar kartą.

Gal net visos nebeskaitysiu, tik atsiversiu puikiausius aprašymus apie geležinkelių progresą Anglijoje, apie milžiniško imperijos sostinės miesto Londono stotis, jose verdantį gyvenimą, apie didmiesčio turtus ir skurdą.

Ir apie rimtų džentelmenų pramogas, stebint arklių lenktynes, šunų pjautynes – jie pjauna žiurkes – ir nesibaigiančias lažybas, aistrą pinigams ir geriems dalykams. Net apie keistų, vienišų bei šeimos džentelmenų įpročius, gausybę senmergių ir jų didį norą ištekėti. Norą, kuriuo, siekdamas tikslų, pasinaudoja ir genialusis nusikaltėlis Edvardas Pirsas.

Pasiturintis, dailia barzda, puikiai besirengiantis, išsilavinęs džentelmenas – suktas nusikaltėlis. Juk jis vagia ne todėl, kad jam ko trūktų, – tai tiesiog jo pomėgis. O sugautas į teisėjo klausimą apie nusikaltimo motyvą atsako, kad jam tiesiog reikėjo tų pinigų. Reikėjo, norėjo...

Tai nusikaltimas, kuris savo įžūlumu papiktino, o genialumu sužavėjo visą Europą.

Et, jau geriau sėsti į valtį ir leistis pasroviui ar prieš srovę. Šventojoje juk beveik neliko valčių ir gal greit neliks meistrų, valtis padaryti gebančių. Ką čia bekalbėti apie ilgesnes keliones pasroviui ar net prieš srove valtimi. Bet kitąmet tikrai bandysiu taip daryti. O kol kas dar tik ta knyga –„Trise valtimi“, kupina greičiausiai tikrai angliško, sveiko ir sąmonę mankštinančio humoro.

Ryškūs plėšiko bendrininkų personažai – vežikas Barlau, kišenvagis Vilis Vijurkas, spynų meistras Agaras, nusikaltimą narpliojantys pareigūnai ir bankininkai, valkatos bei kiti piliečiai. Daugybė to meto Anglijos įdomybių.

Ir pagaliau – gijos, pagelbėjusios išaiškinti šią piktadarybę, užčiuopimas, kuomet policija sulaiko merginą, o ši, bijodama, kad tuoj uždarys į „šaltąją“, ir pradeda šneką: „Aš neskiedžiu, – tarė mergina. – Aš pažįstu raktininką, kuris atliko darbelį, ir galiu su juo greit suvesti...“